Rusnės gimtadienis Išaušo saulėtas gegužės 21 osios rytas. Šiandien planuotai turėjau gultis į gimdymo namus. Dūzgiau kaip bitutė po namus: kroviausi paskutinius daiktus, kuriuos turėjau pasiimti važiuodama į ligoninę, kedenausi plaukus, pudravausi veidelį (tiesą pasakius pasidažiau tik blakstienas, nes širdis jautė, kad būtent šiandien gali būti mano mažosios gimtadienis).
Atvykus į gimdymo namus pirmiausia nuėjau pas savo gydytoją, kur užsiropštus man ant lėktuvo ji pasakė, kad gimdos kaklelis atsidaręs keturis centimetrus, o tai jau pirmoji gimdymo stadija. Kaip bebūtų keista, man visiškai niekur neskaudėjo. Nusiuntė mane į priimamąjį, dar kartą kitas gydytojas patvirtino, kad atsidarymas keturi centimetrai, pamelavau, kad šiek tiek skauda ir 10.30 iškeliavau į žaliąją gimdyklą numeris pirmas.
Pasitiko mane akušerė Jolanta (labai mielas, nuoširdus žmogus), paguldė į lovą ir pajungė aparatus. Neįtikėtina, bet matyt nuo streso, man natūraliai prasidėjo pirmieji sarėmiukai, mažiukės tonusiukai buvo geri, taigi gulėjau lovoj ir tiek. Per tą laiką atvažiavo vyras, kurį tuoj pat išvarė iš gimdyklos, nes atėjo daktaras (tą dieną budėjo Anužis) ir nuleido man vaisiaus vandenis. Mūsų ne džiaugsmui, vandenukai jau buvo pažaliavę, tad gimtadieninę nuotaiką ši žinia kiek pagadino, bet aš likau optimistė ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Sąrėmiai pradėjo stiprėti, bet tikrai nebuvo dideli, tai tiesiog niurzgiau ir raičiausi lovoje, apžiūrinėjau senas plyteles, stebėjau pro langą plaukiančius kamuolinius debesėlius Kadangi jau buvau apsisprendusi dėl epidūrinio nuskausminimo, atėjo anesteziologas, durtelėjo į nugarą, sąrėmiai visiškai praėjo. Gulėjau kaip kurorte, pliurpiau telefonu, skaldžiau juokelius. Na, jaučiausi visai kaip ne gimdyme. Po kiek laiko atėjęs daktaras sako: tai gal pašauk šiek tiek, o aš jam atsakau: mano išsilavinimas neleidžia, gi ne aktorinį baigiau. Tai pasijuokėm visi skaniai ir tiek. Praėjo nuskausminimas, dejavau garsiau, vėl suleido vaistukų, tačiau jau nebebuvo taip, kad nejausčiau visai nieko. Gimdos kaklelio atsidarymas šuoliavo milžiniškais žingsniais ir jau buvo apie septynis centimetrus, bet mano mažytė nebuvo tinkamai įsistačiusi, kaip supratau galvytė šiek tiek buvo per laisvai ir per aukštai, be to personalas labai stebėjosi, kad ji įsitaisiusi mano pilvuko kairėje pusėje, taigi gimdyt kol kas dar buvo neįmanoma. Apie antrą valandą prisirinko pilna palata daktarų, pradėjo kalbėt, kad greičiausiai reikės daryti cezario pjūvį, nes mažytė niekaip nesileido apačion. Tai buvo dar blogesnė naujiena, nei žali vandenys, pradėjo riedėt ašaros, bet mano laimei sprendimas daryti cezario pjūvį kažkaip nusitęsė. Leido skatinamuosius, dar kartą apsilankė gerasis dėdė anesteziologas, pasikeitė gydytojų pamaina (toliau gimdžiau prie gydytojos Augulienės). Buvo priimtas sprendimas man pastovėt, taigi beveik valandą prastovėjau atsirėmusi į lovą ir galiausiai liepė gultis ant stalo. Apžiūrėjo ir jokių teigiamų pokyčių nebuvo, išskyrus tai, kad atsidarymas jau devyni centimetrai. Tuomet aš šiek tiek nestipriai stumtelėjau ir . Valio!!! Mažiuko įsistatė, atsidarymas pilnas, sako: stumk kaip jau sąrėmis bus. O man dar veikia vaistai, tad vietoj sąrėmio aš jaučiu stipresnį maudimą ir tiek. Stumiu, nieko nesigauna Dar kartą nieko. Daktarė išrašo velnių, kad nestipriai stumiu ir tada nusprendžiau stumti iš idėjos. Stumiu kartą pajaučiu kaip galvutė jau tempia, stumiu antrą kartą išlindo galvutė!!! Na, ir trečią kartą stumtelėjus man, o daktarei spaudžiant pilvuką, mūsų mažiukė 17.27 išvydo šį didelį pasaulį!!! Išgirdau verksmą, mažiukę uždėjo man ant krūtinės, ašarėlės sulaikyt negalėjau, bet daugiau nežliumbiau, nes kas gi verkia per gimtadienį, o dar savo mažylės??? !!!
Personalas stebėjosi mažylės ūgiu (58cm), svoriu(4590g), dideliais žandais, o aš negalėjau atsistebėti jos kukulinėmis akytėmis, kurios apžiūrinėjo mane ir mano papukus, kuomet dar ant gimdymo stalo pirmą kartą savo mažiukę maitinau. Laimei, mūsų mažoji Rusnytė nebuvo spėjusi prigerti žalių vandenukų, tad buvo guvi ir sveika!!!
Reziume:
Visas procesas truko lygiai septynias valandas.
Nuo idėjinio stūmimo išmėtė mano veidą ir pečius mėlynėmis (smagiai visai atrodė)
Gimdyti galėčiau jau ryt dar kartą (ar bent jau po devynių mėnesių), bet kiek susilaikysiu, nes kirpo, o plyšau iki rurytės, tai kaip sakoma esu solidžiai susiūta.
Gimdyti pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, kurį patiria tik moterys, tad būkime dėkingos jomis gimusios.
