Butinai reikia skirtis! Zmogus iprato lengvai gyventi:is darbo nors ir geria-nemeta, is namu nevaro, kad sumoketu alimentus-pasirupina... Skirkites ir neaukokite savo gyvenimo, nes tos aukos vyras nesupranta. Sekmes!
QUOTE(Esuesuesu @ 2009 07 06, 23:58)
Klausimas turbūt aiškus. Šiandien nusprendžiau, kad reikia skirtis. Priežastis paprasta. Mano vyras alkoholikas. Ne šiaip alkoholikas, kiekvieną dieną išgerinėjantis, bet toks, kuris per mėnesį savaitę laiko prageria. Ir vienodai tada šviečia, kad į darbą reikia, kad nemokėti jo alimentai sūnui iš pirmos santuokos. Nusibodo viską nešti man. Kodėl aš turiu rūpintis žmogumi, kuriam nerūpiu? Aš moku mokesčius, tvarkau namus ir daugumą reikalų... Kodėl aš negaliu viso šito daryti viena? Atsakyti tik už save? Galu gale ir uždirbu aš gerokai už jį daugiau... Kam man jis? Durnas žodis meilė? Nebežinau ar myliu. Gal tiesiog pripratimas ir baimė ką nors keisti.. O priešistorė buvo labai graži...
Nuo pat pradžių visos mano draugės ir mama kalbėjo apie tai, kad jis netinka man. Išsilavinimu, amžiumi (jis 10 metų už mane vyresnis), požiūriu į gyvenimą. Negėrė jis tris metus prieš mums susipažįstant. Visi sakė - pradės gert. O aš netikėjau. Kaip? Juk TRIS METUS NEGERIA?
Metus pragyvenom kartu. Nė lašo.. Pirma kartą užgėrė per mūsų vestuves. Pasijutau.. Kaip kažkuri Lietuvos rašytoja pasakė "įkritau kaip musė į barščius"... Po to už dviejų mėnesiu dingo trim dienom, tada per Kalėdas ir Kūčias dingo 10 dienų.. Ir taip toliau.. Retai mes švenčiame kartu šventes. Atrodo turėtų būti kokios Kalėdos, visi kartu.. Bet ne.. Aš namie, o mano vyras švenčia.. Dabar išvažiavo šeštadienį.. Šiandien dar nėra. SKambinau, sakiau į darbą rytoj. O jam vienodai šviečia. Kodėl aš turiu jausti gėda, kai skambina jo darbdavys ir klausia ar jis išmiegojo jau, ar yra namie.. MAN GĖDA...
Bendrų vaikų neturime. Butas mano vardu, bet priklauso bankui ir dar ilgai priklausys.. Uždirbu pakankamai.. Turiu mėgstamą darbą, daug draugų (beje, draugai yra mano ir jo.. Galvojau, kad mūsų, kol vieną kartą nepareiškė - čia tavo draugai, aš su tokiais iš viso neturiu apie ką kalbėti).. Esu jauna.. Kažkaip galvoju, kad nepražūčiau.. Bet vis dėl to pagrindinis klausimas išlieka - KAIP MAN PASIRYŽTI?
Beje, ačiū visiems už nuomones ir patarimus.. Ir tiems kas netingėjo skaityt. Jei tingit nieko tokio.. Aš tik norėjau kur nors išsipasakoti..
Nuo pat pradžių visos mano draugės ir mama kalbėjo apie tai, kad jis netinka man. Išsilavinimu, amžiumi (jis 10 metų už mane vyresnis), požiūriu į gyvenimą. Negėrė jis tris metus prieš mums susipažįstant. Visi sakė - pradės gert. O aš netikėjau. Kaip? Juk TRIS METUS NEGERIA?
Metus pragyvenom kartu. Nė lašo.. Pirma kartą užgėrė per mūsų vestuves. Pasijutau.. Kaip kažkuri Lietuvos rašytoja pasakė "įkritau kaip musė į barščius"... Po to už dviejų mėnesiu dingo trim dienom, tada per Kalėdas ir Kūčias dingo 10 dienų.. Ir taip toliau.. Retai mes švenčiame kartu šventes. Atrodo turėtų būti kokios Kalėdos, visi kartu.. Bet ne.. Aš namie, o mano vyras švenčia.. Dabar išvažiavo šeštadienį.. Šiandien dar nėra. SKambinau, sakiau į darbą rytoj. O jam vienodai šviečia. Kodėl aš turiu jausti gėda, kai skambina jo darbdavys ir klausia ar jis išmiegojo jau, ar yra namie.. MAN GĖDA...Bendrų vaikų neturime. Butas mano vardu, bet priklauso bankui ir dar ilgai priklausys.. Uždirbu pakankamai.. Turiu mėgstamą darbą, daug draugų (beje, draugai yra mano ir jo.. Galvojau, kad mūsų, kol vieną kartą nepareiškė - čia tavo draugai, aš su tokiais iš viso neturiu apie ką kalbėti).. Esu jauna.. Kažkaip galvoju, kad nepražūčiau.. Bet vis dėl to pagrindinis klausimas išlieka - KAIP MAN PASIRYŽTI?
Beje, ačiū visiems už nuomones ir patarimus.. Ir tiems kas netingėjo skaityt. Jei tingit nieko tokio.. Aš tik norėjau kur nors išsipasakoti..
taigi-advokatas ,kai surašys prašymą skyryboms -pamatysi,kad tai ir yra motyvacija skirtis-nes jie faktus moka išdėstyti taip,kad nesiskirti jau ir nenorėtai
QUOTE(Esuesuesu @ 2009 07 06, 22:58)
Klausimas turbūt aiškus.
Kai nėr vaikų , paskolų atsakymas aiškus , paprasčiausiai sukrauni princo daiktelius ir ate.
QUOTE(Esuesuesu @ 2009 07 07, 11:59)
Dėkui moterys už patarimus. Šiandien žengiau žingsnį - užsisakiau visas pažymas registrų centre, regitroj, dar viena gyventojų registre. Tai iš to gyventojų registro turėtu paštu ateiti, tikriausiai užtruks. Bet jau kai iš tų kur ryt gausiu tai ir eisiu tiesiai pas advokatą, rašyt ieškinio. O jo vis dar nėra.. Nu bet kaip nors 
Siūlau tartis gražiuoju ir pareiškimus nešti ale bendru susitarimu, nes bus žymiai pigiau, nes nors viskas ir tavo vardu, gal kažką vistiek pirkot santuokos metais, ir nuo tų pirkimų keli procentai žyminis mokestis, o nešant bendru susitarimu, jo nėra ir pigiau advokatui mokėt. Čia patarimas jei ką.
As dar siulyciau, (kai jau 100% pasirysi skyryboms ir atiduosi rysuliukus) isvykti i kelione, bet kur ir su bet kuo, kad atitruktum nuo minciu, rastum nuaju pazinciu ir "buves" nebandytu grazinti visko atgal 
Kadangi temos klausimas labai opus ir man ("Kaip pasiryžti skyryboms?"), nenorėjau kurti naujos temos ir tikiuosi, kad temos autorė nesupyks, kad aš įkišiu trigrašį su savo situacija...
Su vaikinu draugaujam 5 metai, gyvenam 2 metus kartu. Niekada nebuvom ideali pora, bet visada buvau pilna naivaus idealizmo, kad pavyks kurti bendrą ateitį. Didžiausius "konfliktus" (jei juos taip galima pavadinti), anot jo, išprovokuoju aš. Anot manęs, aš tiesiog negaliu apsikęsti su nuolatine įtampa, nepasitenkinimu santykiuose ir karts nuo karto (per pms dažniausiai) sprogstu. Kas ne taip? Ko gero, nieko naujo nepasakysiu, bet man labai trūksta jo rūpesčio, dėmesio, šilumos. Aš tikrai per daug nenoriu. Tiesiog labas, bučkis ateinant, išeinant arba einant miegoti, kaip sekasi, kas vakarienei, kaip sveikata (kai sergu), koks vienas kitas komplimentas (kad ir graži suknelė ar o, pradėjai bėgioti rytais - šaunuolė, skani vakarienė) turbūt būtų gana. Nieko iš to aš neturiu. Kurį laiką, kaip man atrodė, aš su tuo susigyvenau ir net nebeprašau jo (jau keli metai turbūt). Bet turbūt giliai širdyje suprantu, kad taip gyventi ne man. Sakydama "taip" turiu mintyje nepastebima, nevertinama ir, kaip pradėjo pastebėti mano draugės, su jo abejingumu man.
Kodėl aš vis dar su juo? Vis dar dėl to naivaus tikėjimo, kad gal viskas susitvarkys, gal jis atsitokės, galų gale, man sprendimas gyventi kartu jau savaime buvo tolygu paskesnei santuokai, jam tuo metu irgi. Per tuos "konfliktus" (jų taip nesinori vadinti, nes per juos aš tik išsiverkdavau - išsiliedavau, o jis tyliai išklausydavo) aš stengdavausi aiškiai išsakyti, ko man trūksta. Aišku, visada jį pastiprindavau ir patvirtindavau, kuo jis geras ir kuo jis reikalingas man (o jis turi krūvą puikių savybių). Kažkas gal nežymiai keisdavosi po jų (greičiausiai, aš išliedavau savo įtampą ir nusiramindavau)... iki kito karto.
Kodėl rašau čia, nors nebūčiau pagalvojusi, kad pasiryšiu? Dėl visiškai tipinės, bet, panašu, mano kantrybės taurę perpildančios situacijos. Konkretus pavyzdys šiandien. Po darbo jis susitiko su draugais kavinėje, aš paskambinau ir paprašiau, kad pakeliui į namus užsuktų į vaistinę ir nupirktų man vaistų (sergu namie). Jo tipinis atsakymas (šablonas, paruoštas, jei aš ko prašyčiau, nors prašau itin kraštutiniais atvejais): "Tau tiek pat užtruks laiko nuvažiuoti, kiek man padaryti lanką pakeliui namo". Pasakiau, kad galėčiau ir pati, tik kad man sergančiai ne tas pats, kas jam sveikam. Jis pridūrė, kad po to iškart važiuoja sportuoti ir nežino, ar spės į vaistinę. Deja, sėdėjo kavinėj iki paskutinės minutės ir, kas be ko, į vaistinę nespėjo. Smulkmena, atrodytų, bet labai mane išmušė iš vėžių.
Ko tikiuosi? Kad padėsite man suprasti, kas mane iš tiesų laiko šituose (protu suvokiu) neperspektyviuose ir gal net man nereikalinguose santykiuose. Ir, turbūt būtų pernelyg optimistiška tikėtis, bet visgi - gal Jūsų reakcijos padės man apsispręsti ir jį palikti?
PS: dėl amžiaus - mums daugiau nei 25 metai...
Su vaikinu draugaujam 5 metai, gyvenam 2 metus kartu. Niekada nebuvom ideali pora, bet visada buvau pilna naivaus idealizmo, kad pavyks kurti bendrą ateitį. Didžiausius "konfliktus" (jei juos taip galima pavadinti), anot jo, išprovokuoju aš. Anot manęs, aš tiesiog negaliu apsikęsti su nuolatine įtampa, nepasitenkinimu santykiuose ir karts nuo karto (per pms dažniausiai) sprogstu. Kas ne taip? Ko gero, nieko naujo nepasakysiu, bet man labai trūksta jo rūpesčio, dėmesio, šilumos. Aš tikrai per daug nenoriu. Tiesiog labas, bučkis ateinant, išeinant arba einant miegoti, kaip sekasi, kas vakarienei, kaip sveikata (kai sergu), koks vienas kitas komplimentas (kad ir graži suknelė ar o, pradėjai bėgioti rytais - šaunuolė, skani vakarienė) turbūt būtų gana. Nieko iš to aš neturiu. Kurį laiką, kaip man atrodė, aš su tuo susigyvenau ir net nebeprašau jo (jau keli metai turbūt). Bet turbūt giliai širdyje suprantu, kad taip gyventi ne man. Sakydama "taip" turiu mintyje nepastebima, nevertinama ir, kaip pradėjo pastebėti mano draugės, su jo abejingumu man.
Kodėl aš vis dar su juo? Vis dar dėl to naivaus tikėjimo, kad gal viskas susitvarkys, gal jis atsitokės, galų gale, man sprendimas gyventi kartu jau savaime buvo tolygu paskesnei santuokai, jam tuo metu irgi. Per tuos "konfliktus" (jų taip nesinori vadinti, nes per juos aš tik išsiverkdavau - išsiliedavau, o jis tyliai išklausydavo) aš stengdavausi aiškiai išsakyti, ko man trūksta. Aišku, visada jį pastiprindavau ir patvirtindavau, kuo jis geras ir kuo jis reikalingas man (o jis turi krūvą puikių savybių). Kažkas gal nežymiai keisdavosi po jų (greičiausiai, aš išliedavau savo įtampą ir nusiramindavau)... iki kito karto.
Kodėl rašau čia, nors nebūčiau pagalvojusi, kad pasiryšiu? Dėl visiškai tipinės, bet, panašu, mano kantrybės taurę perpildančios situacijos. Konkretus pavyzdys šiandien. Po darbo jis susitiko su draugais kavinėje, aš paskambinau ir paprašiau, kad pakeliui į namus užsuktų į vaistinę ir nupirktų man vaistų (sergu namie). Jo tipinis atsakymas (šablonas, paruoštas, jei aš ko prašyčiau, nors prašau itin kraštutiniais atvejais): "Tau tiek pat užtruks laiko nuvažiuoti, kiek man padaryti lanką pakeliui namo". Pasakiau, kad galėčiau ir pati, tik kad man sergančiai ne tas pats, kas jam sveikam. Jis pridūrė, kad po to iškart važiuoja sportuoti ir nežino, ar spės į vaistinę. Deja, sėdėjo kavinėj iki paskutinės minutės ir, kas be ko, į vaistinę nespėjo. Smulkmena, atrodytų, bet labai mane išmušė iš vėžių.
Ko tikiuosi? Kad padėsite man suprasti, kas mane iš tiesų laiko šituose (protu suvokiu) neperspektyviuose ir gal net man nereikalinguose santykiuose. Ir, turbūt būtų pernelyg optimistiška tikėtis, bet visgi - gal Jūsų reakcijos padės man apsispręsti ir jį palikti?
PS: dėl amžiaus - mums daugiau nei 25 metai...
Na ko gero turi labai aiškiai nuspręst, ko tu nori ir dėt tašką arba toliau visą gyvenimą vargt. Kaip man atėjo tokia minutė, nedvejodama padėjau tašką, nubraukiau viską kas buvo, per pusvalandį atsidalinom net baldus ir iškrausčiau. Nesigailiu, jau keturi metai praėjo, nebeskauda visiškai. Bet reikia apsispręs, dvejot negalima.
Beja, man tas apsisprendimas atėjo sulig vienu dalyku, neplanavau, negalvojau, nesvarsčiau. Užteko vieno jo pasakymo, nukirtau viską.
Beja, man tas apsisprendimas atėjo sulig vienu dalyku, neplanavau, negalvojau, nesvarsčiau. Užteko vieno jo pasakymo, nukirtau viską.
QUOTE(Aga @ 2009 07 07, 21:34)
Beja, man tas apsisprendimas atėjo sulig vienu dalyku, neplanavau, negalvojau, nesvarsčiau. Užteko vieno jo pasakymo, nukirtau viską.
Ačiū už reakciją
Gal būtų galima sužinot, kas tas paskutinis lašas buvo?Kartais man atrodo, kad ir aš laukiu kažko, kas galutinai mane išmuš iš vėžių ir pasakysiu, na šito jau per daug... Visko buvo iš jo pusės seniau, ir "turbūt nebemyliu", ir "nežinau, ar tu man reikalinga", ir "niekada nevesiu", ir "tu durna". Visko neišvardinsiu. Kelis kartus tai paveikė - išvažiavau, bet... vėl grįžau. Ir vėl tarytum laukiu, kad jis padarys kažką tokio, kas privers man savo daiktus susirinkti, tik šįkart - visiems laikams. Turbūt čia dar mano žemos savivertės ar nemeilės sau aspektas labai stiprus
Na toks vienas dalykas, kurio nesugebėjo padaryt dėl manęs ir tuo pačiu dėl savęs. Ir šiaip dabar iš atgal žiūrint, nebuvo geras vistik, kažkodėl minusai savo duoda ir tik jie galvoj sukas, tie geri dalykai labai užsimiršo.
QUOTE(Aga @ 2009 07 07, 21:56)
Na toks vienas dalykas, kurio nesugebėjo padaryt dėl manęs ir tuo pačiu dėl savęs. Ir šiaip dabar iš atgal žiūrint, nebuvo geras vistik, kažkodėl minusai savo duoda ir tik jie galvoj sukas, tie geri dalykai labai užsimiršo.
Mano situacijoj Jis yra tiek dalykų tiek dėl manęs, tiek dėl savęs nepadaręs, kad, objektyviai, aš turėčiau priežasčių bent keliolikai išsiskyrimų. Bet va, kaip sakėt, nesvarstyti, o tiesiog padaryti tai - kažkodėl aš nesiryžtu. Tiesiog paimti, sukrauti daiktus į lagaminą, sėsti į mašiną ir išvažiuoti - negaliu. Ir nesuprantu, kas sulaiko iš tikrųjų...
Del pirmos situacijos, tai net nezinau, ko reikia abejoti, skirtis ar ne...Mergina jauna, veikli, nepriklausoma...kam kankint save ir aukoti savo gyvenima??? Nespesi apsidairyti, o pati busi 40ties, o vyras viena diena susiras kokia kita moteri ir be jokio gailescio iseis ir net nesusimastys, ka jus jauciat...Na nesakau, kad taip ir butu, bet tiesiog pamastymui...Bukit stipri, tvirta ir mylinti save!!! Skirkites ir kuo greiciau! Sekmes
Kodėl aš vis dar su juo? Vis dar dėl to naivaus tikėjimo, kad gal viskas susitvarkys, gal jis atsitokės, galų gale, man sprendimas gyventi kartu jau savaime buvo tolygu paskesnei santuokai, jam tuo metu irgi.
Po darbo jis susitiko su draugais kavinėje, aš paskambinau ir paprašiau, kad pakeliui į namus užsuktų į vaistinę ir nupirktų man vaistų (sergu namie). Jo tipinis atsakymas (šablonas, paruoštas, jei aš ko prašyčiau, nors prašau itin kraštutiniais atvejais): "Tau tiek pat užtruks laiko nuvažiuoti, kiek man padaryti lanką pakeliui namo". Pasakiau, kad galėčiau ir pati, tik kad man sergančiai ne tas pats, kas jam sveikam. Jis pridūrė, kad po to iškart važiuoja sportuoti ir nežino, ar spės į vaistinę. Deja, sėdėjo kavinėj iki paskutinės minutės ir, kas be ko, į vaistinę nespėjo. Smulkmena, atrodytų, bet labai mane išmušė iš vėžių.
Niekas nepasikeis, nepasitvarkys, naivu tiketis...Blogiausia, kas gali buti santykiuose - tai abejingumas!
Situacija, kai nenupirko vaistu, tai pagal mane visai ne smulkmena!!! Tai tik parodo, ant kiek jam ant jusu nusispjaut. Kuo gi kitu galime pasikliauti bedoje, jei ne zmogumi, su kuriuo gyvename ir kuriame ateiti??? Jei su manim taip pasielgtu - nepasirupintu manimi sergancia - tai stipriai susimastyciau, kam as tam zmogui reikalinga... del skanios vakarienes? Isskalbtu kojiniu? Mylekit save ir bekit nuo tokio zmogaus kuo toliau...
QUOTE(artitoli @ 2009 07 07, 18:28)
Kodėl aš vis dar su juo? Vis dar dėl to naivaus tikėjimo, kad gal viskas susitvarkys, gal jis atsitokės, galų gale, man sprendimas gyventi kartu jau savaime buvo tolygu paskesnei santuokai, jam tuo metu irgi.
Po darbo jis susitiko su draugais kavinėje, aš paskambinau ir paprašiau, kad pakeliui į namus užsuktų į vaistinę ir nupirktų man vaistų (sergu namie). Jo tipinis atsakymas (šablonas, paruoštas, jei aš ko prašyčiau, nors prašau itin kraštutiniais atvejais): "Tau tiek pat užtruks laiko nuvažiuoti, kiek man padaryti lanką pakeliui namo". Pasakiau, kad galėčiau ir pati, tik kad man sergančiai ne tas pats, kas jam sveikam. Jis pridūrė, kad po to iškart važiuoja sportuoti ir nežino, ar spės į vaistinę. Deja, sėdėjo kavinėj iki paskutinės minutės ir, kas be ko, į vaistinę nespėjo. Smulkmena, atrodytų, bet labai mane išmušė iš vėžių.
Niekas nepasikeis, nepasitvarkys, naivu tiketis...Blogiausia, kas gali buti santykiuose - tai abejingumas!
Situacija, kai nenupirko vaistu, tai pagal mane visai ne smulkmena!!! Tai tik parodo, ant kiek jam ant jusu nusispjaut. Kuo gi kitu galime pasikliauti bedoje, jei ne zmogumi, su kuriuo gyvename ir kuriame ateiti??? Jei su manim taip pasielgtu - nepasirupintu manimi sergancia - tai stipriai susimastyciau, kam as tam zmogui reikalinga... del skanios vakarienes? Isskalbtu kojiniu? Mylekit save ir bekit nuo tokio zmogaus kuo toliau...
Ko gero, tam dar neatėjo laikas, nepribrendo ir tiek. Tik paskui būna gaila metų tų, ypač pačių gražiausių, jaunystės. Gerai pagalvok. Nepakeičiamų nėra.
QUOTE(Lona @ 2009 07 07, 17:54)
Kai nėr vaikų , paskolų atsakymas aiškus , paprasčiausiai sukrauni princo daiktelius ir ate.
Yra paskola būsto, rašiau, kad jis priklauso bankui.
Bet aš tikiuosi kaip man ją vienai suteikė, taip vienai ir paliks, o tie keturi metai įmokų... Aš jam mašiną palieku ir nepretenduoju, nors kartu pirkom. Tai kažkaip dėl šitų dalykų galvos neskauda. artitoli>tai mes taip draugiškai viena kitą palaikydamos ir einam tiesiai. Negalvok, kad skirtis nereikia, jei nesijauti laiminga. Aš irgi tik dabar tai pradedu suprasti
Dėkui ir kitoms už nuomones
