Kaip pasiryžti skyryboms?

Taip, šimtąkart taip, esate teisi. Aš irgi lygiai taip pat galvoju - jei dėl tokios smulkmenos nusispjovė, tai kas bus, kai man iš tiesų bus blogai? Ir buvo. Buvau ką tik po mini chirurginės operacijos, kainavusios man daug nervų ir skausmo, skambinau jam (nors žinojo, kur ir kas man), sakiau, gal nori atvažiuoti aplankyti? Jis pasakė, kad su draugais ir perklausė, ar būtina. Sakiau, kad nebūtina, bet labai noriu, kad atvažiuotų. Aišku, jis neatvažiavo, nes "tu gi nesakei, kad būtinai reikia".

Rašau čia, padedat man prisiminti ne kurias situacijas ir toks jausmas, kad gal kažkas po truputį susidėlios, pasidarys aiškiau, tik taip norėtųsi, kad tai turėtų ilgalaikį efektą...
Papildyta:


Turbūt galvojimas lyg tyčia ir nepadeda - atrodo, kad suvokiu, jog nieko gero nebus, bet va emociškai atsiskirti niekaip nesugebu. Širdis dar sako - o gal dar viskas susitvarkys, dar palauk....

Už "nepakeičiamų nėra" - labai svarbu man tokią paprastą tiesą girdėti dabar.
Papildyta:


Nelengvai tas supratimas ateina, kitavertus, anksčiau ar vėliau jis turbūt turi ateiti. Visai smagu būtų, kad jis kuo anksčiau ateitų

pasakysiu aš tau iš vyriškos pusės: jei jau po operacijos ar dėl ligos nekyla noras elementariai atsitraukti nuo alaus gėrimo ar draugų, tai esi tu 105vietoj kaip minimum.

tokiu atveju net nesitikėk, kad jis dėl vaiko naktį kelsis, o gal net ir į gimdymo namus nevažiuos.

Šitoj situacijokj esi tiesiog patogi sugulovė, kol nėra geresnių. teko pažinti keletą panašiai gyvenančių šeimų. teko apie tai kalbėtis, nes situacijos panašios.

variantai du - jei ketinat ir toliau stumti laiką dirbdami ir retkarčiais pasibardami, stumkit. permainų nelaukit.

jei planuojat tapti normaliai šeima, tikimybė menka. nes nėra nei aistros, nei atsakomybės.

tai va

Atrodo, kad labai gerai suprantu jūsų situaciją Pati perėjau per panašios „perspektyvos“ santykius, tiesa, kartu negyvenome, draugystė truko kiek daugiau nei 3,5 metų. Nuolat pasigesdavau elementaraus dėmesio, apkabinimų, supratimo, įsigilinimo į vidinę būseną ir pan. Porą kartų skyrėmės, bet galiausiai susitaikydavom, nors pati į tai dėdavau didesnes pastangas nei jis Galiausiai jam išvažiavus mokytis pusmečiui į tolimą šalį pradėjo viduj man aiškėti, kad galiausiai pradedu net nebepasiilgti, o ir pats beveik nerodė iniciatyvos bendrauti (kad ir virtualiai). Kelis mėnesius mąsčiau ir mąsčiau, tariausi su keliais savo artimiausiais žmonėmis, svarsčiau visus už ir prieš, dėliojau visus gražius ir visus blogus prisiminimus, kol galiausiai atėjo sprendimas - jam grįžus pasakyti „iki niekada“ Ir grįžo, ir pasakiau. Žiauriai nustebo dėl tokios drąsos ir tokio ryžto, nes nuolat dėdavau visas pastangas į kuo geresnius santykius. Kaip pats pasakė, „jei netu, pats greitu metu būčiau pasiūlęs skirtis“... Ir kaip gera buvo viską išsakius (nebenoriu/nebemyliu/nebegaliu)! O buvo laikas, kai maniau, kad gal čia normalu, gal vyriška lytis nelinkusi savo jausmų demonstruoti, gal čia susireikšminu per daug ir pati nežinau ko noriu... Na bet gi gan greitai po to radau naują žmogų, kuris man parodė, kokie turi būti tikri jausmai ir tikras atsidavimas savo antrajai pusei

Kai pagalvoji, nafig reikia kankintis dėl to, kuris tavęs galiausiai VISTIEK nesupras Tikrai linkiu pasiryžti ir paskui nei akimirkos nesigailėti (aš ne tik kad nesigailėjau, bet ir dar ilgai pabudus kasdien sau kartodavau, kaip teisingai pasielgiau ).

1.Jis absoliutus savanaudis. Tokie nesikeičia, o jei keičias tai tik laaabai trumpam laikui.
2.Nepasirūpinti sergančia drauge , net nediskutuotinas dalykas, kad tu jam nereikalinga.
3.Skirkis, kam tau laukti toliau kai tokie santykiai be ateities.


Pataisau, būstas su paskola nepriklauso bankui jis priklauso tau, aš irgi skiriuosi su paskola. Yra du variantai parduodi butą ir gražini paskolą bankui ir antras , paskolą ir butą pasilieki sau ir moki ją, tik su banku popierius reiks pasirašyti. Beje, negi čia dabar kad paėmei paskolą turi visą gyvenimą būt susijus su tuo žmogumi....


Nors esu ne vyras, bet šiuo atveju pritariu šimtu procentu, nemyli jis, tik patogu jam... Beto tylėjimas ir emocijų barnio metu neišliejimas tam tikru atveju priveda prie smurto šeimoj... Reik gi kažkur išsilieti, o žmona yra ideli bokso kriaušė, kalbu iš savo patirties... su kuria šiuo metu atsisveikinu.

Labai smagu ir vyriškąją pusę išgirsti
Lygiai tą patį ir aš jam sakau po tokių "šposų" - "tavo elgesys šitoje (ar kitoje) situacijoje rodo, kad tau draugai gerokai svarbiau nei aš". O ką jis daro? Jis sugeba taip išsukti ir pateisinti savo elgesį, kad visai pasimetu ir... patikiu juo. Jis sako kažką panašaus į "ar aš kada sakiau, kad tu ar šeima man yra mažiau svarbūs nei draugai? Niekada to nesakiau ir neinterpretuok nesąmonių". O aš turbūt už tokių (ar panašių) žodžių kabinuosi kaip už vilties, kad nėra taip blogai su mūsų santykiais...
Papildyta:


Gal ir gera mintis duoti sau laiko atskirai nuo jo susidėlioti mintis... bet paskutiniai "pagyvenimo atskirai" kartai mane kiek gąsdina - galiausiai jo pasiilgdavau ir suprasdavau, kad noriu su juo gyventi ir toliau. Todėl dabar klausimas man yra - arba su visam išeiti, arba susitaikyti su tuo, kaip yra ir su tuo, kad taip bus.

Kitavertus, labai svarbu man girdėti patvirtinimą, kad skyrybos gali išlaisvinti ir atverti naujas galimybes

Papildyta:


Jau kaip negerbiu smurtaujančių prieš moterį... Bet pastebėjimas, ko gero, teisingas. Pastebiu, kad paskutiniu metu jis darosi agresyvesnis tiek bendravimu (ar nebendravimu), tiek veiksmais (naudojasi savo jėga, kad padaryčiau tai, ko jis nori - pvz. stumia mane, kad padėčiau daiktus į vietą, kai nenoriu būtent tą akimirką to daryti). Turbūt jei laiku ribų nenubrėšiu, velniažin, kaip toli ta jo agresija nueiti gali...

1.Maniškis irgi šnekėjo tokius briedus, ale ne žodžiais , o veiksmais (pvz smurtas, čia jau bajeris aišq) myliu, ar tau reikia žodžių , o aš gi toks geras pinigus nešu , kažkaip visada jo poreikiai buvo viršuj,aš toks ir toks.... Vistik reikia tų meilės nors mažų įrodymų,apkabinimų,bučinių.... O ne tipo daviau šimtą litų ir susiprask, myliu... Po to atidaužo, truputį atsiprašo ir suprask myliu....
2.Mani6kis irgi pradėjo nežymiai, o kuo toliau tuo visa tai augo, o aš vis dar norėjau išsaugot šeimą, ką ten saugot, kai jau nieko nebėra....
Pagalvok ar nori taip toli kaip dauguma iš mūsų čia nuėję eit... Ar tau to reikia, juolab nei vaikų nei nieko nėra kol kas...
Yra pasauly normalių vyrų..

Uzduok sau tik viena klausima - AR NORI VISA GYVENIMA BUTI TIK TARNAITE ???
Jeigu jis jau dabar su tavimi elgiasi kaip su svetimu zmogum, tai ateity gali pradet elgtis kaip su siuksle - ne tik pastums, bet ir paspirs... Kitas klausimas - AR TROKSTI TOKIAM ZMOGUI GIMDYTI VAIKUS ??? Ir ar sugebesi rupintis pirmiausia juo, o paskui dar ir mazyliais? Ne? - tada, greiciausiai iseis pas kita...
Neaukok savo graziausiu metu - jis ne tavo zmogus - nemyli, skaudina. Pasiryzk kuo greiciau ta paskutini taska padet - kuo ilgiau tempsi, tuo skaudziau ir sunkiau bus... Paprasyk geriausios drauges pagalbos, galbut susipazink su sio skyrelio autore - gal dviese bus lengviau - pasiguodziant, pasiitikint, pasidalijant savo nerimu, rupesciais, sekmemis ir nesekmemis, patarimais... Pradek lankytis pokalbiu svetainese internete uzuot vakariene gaminusi ar dar ko imkis, kas bent kiek atitrauktu nuo dabartiniu minciu... O geriausia - uzsiimk kito draugo paieskomis, jei tik progu nusimato, isvaziuok kur pailseti viena ir sudelioti visas mintis i vietas... tuomet bus paprasciau.

Koks cia issilavinimas, kai nezinot kad ne kazkokia rasytoja, o Zemaite, ir tai ne ji pasake, o jos personazas Katre, istekejusi uz Vingiu Jono

cia siaip komentaras...
svarbiausia ka norejau, tai palinketi geriausio sprendimo ir daug laimes

...ir ne į barščius, o į išrūgas

issilavinusi, grazi ir protinga... na kam tau jis?
netruksi susirast toki, kuris tavim rupinsis ir myles.... o ne tu viena desi visas pastangas i santykius ir vargsi
ir nedelsk, nes atsiradus netyciukui bus vel kitos bedukes ir didesnis klausimas kaip pasiryzt skyryboms

Perskaiciau tavo istorija ir toks jausmas, kad skaiciau apie save pries 5 metus. Lygiai taip pat bandziau is visisko nieko lipdyti santykius. Nepavyko... Tik mano istorijoje, buvo daug kitu moteru ir alkoholis. Netgi kai pagavau ji lovoje su kita jis teske: "Tu idiote, cia nieko nebuvo. Mes tik gulim salia! Turi nesveika fantazija!" Supykau, isejau, bet... Kitos dienos vakara sugrizau. Protu suvokiau, kad sitaip testis negali, kad sitie santykiai niekada neduos vaisiaus, bet kazkas laike, kol neivyko luzis. Nezinau ar tai ivyko tada ar veliau, bet noriu pasakyti, kad buvau nekrikstyta ir viena diena sumasciau, kad man reikia pasikrikstyti. Reikia ir viskas. Nezinau ar man padejo krikstas, ar tai tiesiog mano isitikinimas, bet kazkur tuo metu ivyko tai kas turejo ivykti anksciau. Buvo toks jausmas lyg kazkas priejes stipriai papurte ir priverte atsibusti. I viska emiau ziureti kitaip. Ir viena diena padejau taska. Is nuostabos, kad visada nuolanki, maldaujanti, nuolaidziaujanti ir ji dievinanti butybe, ryzosi nuo jo begti ispradziu nepatikejo. O kai suprato, kad viskas. Dabr jau tikrai pabaiga bande mane sulaikyti.... Kumsciais. Zinoma nesulaike. Kai po keliu dienu suvokiau kad esu laisva, norejosi rekti ir spygauti is laimes. Neilgai trukus sutikau savo svajoniu vyra. Nuostabu, demesinga, rupestinga. Niekaip negalejau priprasti, kad pirmoje vietoje tam zmogui esu AS, o ne draugai, alkoholis, paleistuves ir dar belekas. Istekejau ir susilaukiau dukrytes. Bet dar ir dabar ji sutikus gatveje jis maldauja ir sakosi suprates ka prarado. O as... Nejauciu nieko. Visiskai nieko. Tuscia. Dabar net suprantu, kad stipriai klydau manydama kad ta zmogu myliu. O atrode kad myliu iki samones netekimo. Nemylejau. Buvau apsesta. Manau ir tau taip. Reikia tik rasti savyje jegu. O paskui pamatysi kaip bus lengva. Lengva ir gera


Bet tai buvo puiki gyvenimo mokykla. Kuri is verkslenancios mergaites is manes padare stipria ir savimi pasitikincia moteri. Tik uz tai sakau jam simbolini ACIU

Ačiū Jums, visos forumietės, už nuomones ir palaikymą - man to dabar labai reikia. Skaitau, gilinuosi į Jūsų mintis ir pastebiu vieną dalyką - nei viena Jūsų nemato mano santykių perspektyvos, o aš vis dar matau (ar noriu matyti...?). Ir va ta, Jūsų akimis, nepagrįsta niekuo viltis (o mano akimis - šiaudas, kurio griebiuosi saugodama santykius) mane vis dar sulaiko ir vis dar skatina ieškoti išeičių. Kitas dalykas, kuris yra bendras turbūt Jūsų visoms istorijoms - kažkada buvo tas lūžis, kažkas tokio išmetė Jus iš santykių į naują gyvenimą. Va to lūžio turbūt aš ir laukiu...

Po vakarykščio tvirto palaikymo bangos šiandien rimtai ėmiausi buto paieškos (gyvenam pas jo tėvus). Jam pasakiau, kad jei nori, gali kraustytis su manim, jei ne - jo valia rinktis. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė savo tradicinį "o aš turiu pasirinkimą?" . Pasakiau, kad už jį sprendimų nepriimu. Aišku, net nepasidomėjo šiandien grįžęs po darbų, ar ką radau (o kai pasiūliau parodyti, pasakė, kad dabar užsiėmęs), bet manęs, panašu, tai nebežeidžia, o pykdo ir erzina. Žinau, kad tą akimirką, kai labai labai supyksiu ant jo (kad ir kaip keista, aš nemoku ar negaliu ant jo pykti beveik niekada... gal sau neleidžiu, nes bijau jį prarasti?), tą akimirką nebus abejonės, kad reikia nutraukti santykius. Kitas dalykas, išsikraustau morališkai (ir finansiškai) pasirengusi pati išlaikyti butą - ta naujo savarankiško gyvenimo vizija labai masina. Jeigu Jo joje nebus, pati dabar lyg ir suprantu, kad daug neprarasiu...

Taip kad man aukščiau nosį, daugiau pasitikėjimo savimi ir mažiau baimės dėl nežinomybės Jeigu Jūsų čia toks gražus pulkas ne tik kad ištvėrė, bet ir džiaugiasi permainomis, kodėl neturėčiau aš?