QUOTE(c-girl @ 2009 07 18, 09:26)
O klausydama "Will you be there" raudoju kaip vaikas kieviena karta....
ši tikrai sugraudina...
QUOTE(indreja @ 2009 07 18, 10:52)
Įdedu ištauką iš vieno straipsnio, man ji pasirodė tokia teisinga

. Iš karto atsiprašau už neprofesionalų vertimą, nes nesu vertėja

.
Asmenybės ryškumas, fenomenas, indėlis į pasaulinę kultūrą, pop muzikos karalius - šie žodžiai mirga kiekvename straipsnyje apie Maiklą Džeksoną, iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių <...>.
Tam yra daug priežasčių. Visų pirma - tai, ką darė Maiklas scenoje. Jo dainos, šokiai, koncertai ir videoklipai buvo kažkas iš fantastikos srities. Jausmingas mergaites išnešdavo iš salės dar nepradėjus jam dainuoti, ramesnės likdavo sąmonėje iki koncerto pabaigos, bet "normalia" prie viso šito jų būsenos vistiek negalima pavadinti.
1.Ir tai, ką jis darė buvo tikrai genialu todėl, kad jis ir buvo genijumi, žmogumi, dosniai apdovanotu Dievo ir taip pat dosniai dalijančiu visa tai, kas jame buvo, kitiems žmonėms.
Ar Maiklas siekė tokio populiarumo? Taip,
2.jam patiko, kad tai, ką jis daro yra populiaru. Bet jis labai gailėjosi to, kad iš tikrųjų jo žodžiai nepasiekia publikos. Daugelis girdėdavo tik ritmą ir gražią melodiją, o labai gili mintis, kuri buvo išdėstyta kiekvienos dainos kiekvienoje eilutėje (būtent kiekvienoje, nes per savo karjerą, daugelio specialistų pripažinimu, jis neparašė nei vienos nesėkmingos kompozicijos, jis buvo labai reiklus žmogus ir viską stengdavosi daryti idealiai), praeidavo pro šalį.
Netgi vidury gerbėjų minios Maiklas jausdavosi be galo vienišas.
Viskas, ko jam reikėjo (šis laimės receptas seniai žinomas), kad jį tiesiog suprastų! Kad įsiklausytų į tai, ką jis padarė, kad jo dainos nors truputį padėtų keistis, nes jo dainos, nežiūrint į "populiarųjį" toną, buvo giliai dvasingos ir kalbėjo mums apie mus pačius. Fanai jį stengėsi kopijuoti, bet pleistrai ant pirštų, viena balta pirštinė ant rankos, skrybėlė su kraštais ir juodi akiniai - tai visai ne tai, ką jis norėjo matyti savo gerbėjuose. <...>
laaabai gražu ir teisinga... o kas tai parašė?
neįmanoma nesutikti, bet vis gi kai ką norėčiau pakomentuoti.
1. super taikliai
2. gal ir daugelis girdėdavo tik ritmą ir gražią melodiją, gal nedaugelis... o kas suskaičiavo? ar kas perskaitė gerbėjų ar šiaip klausančių jo dainų žmonių mintis, pažiūrėjo į jų širdis - ir galėtų pasakyt, kas ten dėjosi/dedasi? gal ir labai subjektyviai čia mąstau ir rašau, tiesiog nesuvokiu kaip gali toks žmogus, dainos, žodžiai nedaryti įtakos ir būti tik gražūs žodžiai, ritmas ir melodija? Manau, tikrai mažesnę ar didesnę įtaką padarydavo (ir tebepadaro) žmonėms, ir ta gili mintis randa atgarsį kiekvienoje širdyje. O globalių dalykų ir pokyčių tikėtis ir neverta. Viskas susideda iš mažų dalykų.
Kaip ir dainavo MJ, reik pradėt nuo savęs, savo aplinkos...
QUOTE(indreja @ 2009 07 18, 11:39)
Ištrauka pokalbio filme "Living with Michael Jackson, Take Two":
Klausimas: Jūs turėjote tokį pasisekimą ir uždirbote šitiek pinigų - jums niekada nebereikės dirbti. Bet susidaro įspūdis, kad jus visiškai tuo nesidžiaugiate. Jūs atrodote lyg užsispaudęs...
MJ:
Ne, kodėl gi, aš džiaugiuosi savo vaikais...
Klausimas: Aš kalbu apie jus asmeniškai!
MJ:
Aš galiu džiaugtis tarp savo namų sienų, bet negaliu džiaugtis išėjęs už jų, todėl kad ten vėl prasideda darbas be perstojo.
Klausimas: Jūs atrodote toks vienišas... Ar taip?
MJ: Apskritai - taip, aš vienišas, tai tiesa. Iki skausmo vienišas. Jūs net neįsivaizduojate kaip...
Klausimas: Kada jūs jaučiatės vienišas?
MJ: Kada? Dažniausiai viešbučiuose. Arba kada tūkstančiai fanų šaukia sveikindami tave, prisipažindami meilėje - tada kažkas tavyje susispaudžia iš vienatvės...Arba jeigu tu eini, pavyzdžiui į knygyną, kokią knygą benusipirktum, prasideda klausimai: kodėl jis pirko būtent šią knygą, kodėl jis skaito būten tai? Aš nemėgstu eiti į klubus. Jei nueini į klubą, ten pradeda groti mano dainas ir laukia, kol aš pradėsiu šokti, tai yra, šou vėl prasideda. Todėl aš niekur negaliu eiti. Nenoriu skųstis, nors gaunasi būtent taip. Bet juk tai nenormalus gyvenimas, tiesa?
vat būtent tai ir norėjau pasakyti kiek anksčiau rašydama, jog vis gi jis jautėsi/buvo laimingas

kad ir tarp savo namų sienų... o kas gali būti svarbiau?
Čia vėl gi nežinau ar aiškiai išreikšiu mintis ir ar suprasit ką noriu pasakyti
Žinoma, paprastam žmogui to beveik užtenka, bet kadangi, cituojant, " jis ir buvo genijumi, žmogumi, dosniai apdovanotu Dievo ir taip pat dosniai dalijančiu visa tai, kas jame buvo, kitiems žmonėms" (tiksliau nepasakysiu, tai leisiu sau pacituot), jam buvo maža jaustis laimingam tik tarp savo namų sienų. Iš čia ir kyla vienišumo jausmas. Ir kadangi turėjo daugybę gerbėjų, buvo žinomas praktiškai visame pasaulyje, suprantama, kad jo mintys, ką norėjo pasakyt savo dainom ir pan. ne visų buvo suprastos, įvertintos ir privertusios pasikeisti. O dėl to jautėsi nelaimingas. Bet kad apskritai buvo nelaimingas pasakyti tikrai negalėčiau.
QUOTE(cafe del mar @ 2009 07 18, 23:34)
niekaip nenoriu patiketi,kad jo jau nebera ir nebus
nebus jo nuostabiu dainu ir koncertu
mhh... sunku patikėt. net nebuvus gerbėjai ir, galima sakyt, ''atradus'' jį tik po mirties. To paties (įspūdingų pasirodymų, koncertų) dabar gal ir nebūtų buvę net esant gyvam, būtų kitaip, bet nereikškia, kad blogiau... labai gaila

jau nekalbant apie tai, kad nebėra pačio žmogaus