Tik gavau žinią iš vaikino, kad nori susitikti, na aš galvoju super, bent pailsėsiu. 
Pasirodo Jis norėjo susitikti Sereikiškių parke, bet mačiau atplaukiančius tamsius kamuolinius debesis kurie pranašavo lietų, todėl pasiteiravau, ar negalėtume susitikti kurnors kitur. Pasakė, kad ne, todėl sutarėm vakare susitikti sutartoje vietoje. Kulniavau link Sereikišių parko, maži lietaus lašeliai kartkartėmis atsitrenkdavo man į paltuką, bet skėčio man nereikėjo, anoks čia lietus.
Susitikau su draugu ir galvojau liksime parke, bet jis nusivedė mane ant Gedimino kalno, kur matyti buvo visas miestas, o jau temo, todėl gražiai švietė visi pastatai 
Pradėjo stipriai lyti, todėl palindome po tokiu mažu stogeliu ant kalno. Buvo labai jauku ir įdomu, valgėme braškes su tirpiu šokoladu. Buvo pasaka. Lietus stipriai lijo, tad ir toliau sedėjome apsikabinę po stogeliu, šnekučiavomės ir t.t. 
Vėliau labai nustebau, kai gavau beprotiškai įdomią dovaną - didelę, gražią spyna kur buvo išgraviruoti mūsų vardai ir pridėtas užrašas "kartu amžinai". Pridėti buvo ir du rakteliai.. Buvau labai laiminga gavus tokią išskirtinę dovaną, bet nenumaniau ką su ja darysiu. 
Lietui sumažėjus išbėgome iš po stogelio ir išskleidęs skėtį, Jis mane kažkur vedėsi. Gatvėse jau buvo tamsu, bet žmonių dar buvo daug. Greitu žingsniu ėjome per Gedimino prospektą ir pasukome link Žaliojo Tilto. Priėję Jį, užkabinome spyną, užrakinome ją ir susikibę rankomis išmetėme raktelius į upę, prisiekę, kad būsime kartu amžinai. Tokia paprasta mano istorija, bet man ji labai miela širdžiai ir aš šio vakaro niekada neužmiršiu.
