Skaudi nelaimė

Sveiki,

Pas mus giminėje įvyko skaudi nelaimė. Mano pusbrolis nerdamas į vandenį susilaužė stuburą, visi nervai nutraukti, jis nebevaldo ir niekada nebevaldys nei rankų, nei kojų, žodžiu visiškas paralyžius. Noriu paklaust, gal kas esate susidūrę su panašia situacija? kaip tokiu atveju reikia elgtis ir šnekėt, nuėjus jį aplankyt?kaip jam ir jo artimiesiems padėt psichologiškai? ką sakyt? kuo motyvuot? Nes visi puolę į pačią juodžiausią depresiją. Labai liūdna

kalbek kaip su sau lygiu zmogum,labai jam svarbu nejausti jusu gailescio.reikia zmogui suteikti vilciu,kad gimtu viltis vel noras gyventi.

Bet kaip tą viltį suteikti?kokiais žodžiais motyvuoti, kad atsirastų tas noras gyventi? Na gi nepasakysi tokiomis banaliomis frazėmis, kaip: " sveik, išsikapstysi, viskas bus gerai", kai yra absoliučiai blogai.

Na tai galetu buti panasiai tokie zodziai: "taip, ivyko tragedija, bet gyventi reikia... jeigu ne del saves, tai del musu, juk mes tave mylime ir palaikome... tukstanciai zmoniu turi panasiu bedu, bet kabinasi i gyvenima, nes nori ji nugyventi kaip normalus zmones... tu tikrai nesi blogesnis, todel sugebesi.." aisku nereiktu tiketis, kad depresija praeis greit, tokioje busenoje ivyksta luzis. aisku visi artimieji turi suvokti, kad situacija yra tokia kokia yra ir nieko jau nepakeisi. zinau kad lengva nebus, bet kitos iseities nera.

stiprybes jums visiems.

Giminaite nukrito nuo sieno vezimo ir susilauze stubura. Daktaru diagnoze-niekada neatsistos. Depresija irgi susirgo visi seimos nariai, sirgo gal pusmeti koki, kol nepateko ji i reabilitacijos istaiga. Ten atsirado viltis, kad ji prades vis tik judeti, nes susidure su tokio pacio likimo zmonemis.
Visumoj tai procesas ilgas, nereikia manyti, kad ivyks stebuklas ir ims vaikscioti po pusmecio. Giminaite nevaiksto dar, nors jau praejo 8 metai nuo to ivykio, bet ji jau puikiai judina rankas, puse liemens, galva, sugeba apie save susitvarkyti. Siuo metu dziaugiasi tokiais pasiekimais, kad ir menkais, musu akimis ziurint. Nenuleidzia ranku ir tikisi, kad vis tik atsistos is invalido vezimelio.
Ka sneketi? O gi tiesa. Sakyti taip, kaip yra:kad procesas ilgas, kad reiks ideti daug pastangu ir jegu ne tik nukentejusiam, bet ir artimiesiems, kad paluzti negalima, nes ant koju zmones pastato tik teigiamos emocijos ir noras pasiekti uzbrezto tikslo. Tik tas tikslas turi buti su protu uzsibreztas, pradziai pakaks treniruociu ir pastangu, masazu siekiui pakelti ranka, kitam kartui-kita ranka ir panasiai. Kaip minejau, tas procesas ilgas tikrai ir nereikia sakyti zmogui, kad jam masazai ir pastangos padarys stebukla per savaite. Pirsto pajudinimas is vis gali nusitesti iki keliu menesiu, o rankos-ir visa pusmeti. Bet tikrai, idejus pastangu, pasiekiami labai geri rezultatai, nors gydytojai ir neduoda jokiu sansu.
Bendrauti su gydytojais, ruostis n+k operacijom, jos irgi sekmingai prisideda prie teigiamu pokyciu.
Bendrauti su invalidu draugijomis, ju pagalba lengviau gaunama vietos i reabilitacijos centrus, nes ir artimiesiems reikia kartais pailseti nuo ligonio(sutikite, kad amzinas rupestis jaunu zmogumi, gulinciu ant patalo, irgi slegia ir nuo jo pavargstama), o reabilitacijos centruose nukenteje turi su kuom bendrauti, jie vienas kita palaiko, jais rupinasi personalas(pamaitinimas, tustinimas ir panasiai).
Vienok patarimas vienas-nemeluoti artimiesiems, negaileti(bent jau i akis), o palaikyti ir zodziais paskatinti bei nuteikti ilgam ir nuobodziam darbui

Paskaičiau ir šiek tiek šviesiau pasidarė, ąčiū Labai tikiuosi ir labai norėčiau, kad taip būtų. Bet gydytojai labai pesimistiškai nuteikia. Buvo pasakyta, kad kai tik jį galės transportuot, tada vežkitės jį namo, nes niekas jam jau nebepadės ir jokia rebilitacija jam nebereikalinga, nes tokių stebūklų nebūna.Žodžiu, neduoda jie nei 0,5 procento, kad jis nors ką pradės judint, nes visiškai nutrauktos stuburo smegenys

Jei nuleisit rankas-taip ir bus. Kaulo luziai, net rankos/kojos gyja ilgai, o apie stubura patyliu is viso. Siuo metu reabilitacijos centrai perpildyti, eiles stovi i jas patekti, visur truksta finansavimo. Naturalu, kad gydytojai plaunasi. Bet jei butu uzsiminta apie tai, kad jus patys pacioj pradzioj susimokesit uz reabilitacija-plokstele oi kaip apsiverstu, ir vietu atsirastu, ir vilties butu duodama visa 50 procentu
Bendradarbis pries kelis metus pateko i avarija, luzo koja, bet net neluzo, o sutrupinta ji buvo. Gydytoju diagnoze-invalido vezimelis. Nenuleido ranku bendradarbis ir daresi operacijas, viena po kitos, dejo sutrupinta kaula kaip puzle, ko nebegalejo-verze titano implantais. Gydymas+operacijos+reabilitacijos truko du metus. Siai dienai jis puikiai begioja ABIEM kojom
Tai cia koja tik. O stuburui, kaip sakiau, reikia ilgu metu, bet viltis turi buti, ir jus, kaip giminaiciai, turit paskatinti artimuosius nenuleisti ranku ir nepasiduoti Butu labai gerai, kad pradzioj artimieji nuvyktu i invalidu draugija, pasikalbetu su psichologais ju bei savo akimis pamatytu kitu, nurasytu i beviltiskus, invalidu pasiekimus ir savo ausimis isgirstu ju istorijas. Patikekit, vilties labai greit atsiras

Pamirsau dar pridurti:ne visi, bet dauguma nervu yra atstatomi operaciju metu. Medicina juk juda i prieki, nestovi vietoje, svarbu tik surasti tikrus sios srities profesionalus. Lai jums vilties kelrode zvaigzde buna prie 20 metu Raseles, mergaitei, kuriai tevas netycia nupjove abi kojas, istorija Juk nupjove viska:ir kaulus, ir nervus, ir kraujagysles, ir raumenis, o mediku darbas padare stebuklus
Bet reikia susitaikyti su ilgu procesu ir nepasiduoti

Daktarai- ne Dievai, atsimink. Mano tėvui po skrandžio pašalinimo jie davė 4 metus maximum, o išgyveno 12 ir mirė visai nuo kitos ligos
Mano sūnui prognozavo po gimimo milijonus galimų negalių, pasitvirtino tik hiperaktyvumas ir tas - ne itin didelis.
Mano broliui po galvos traumos prognozavo 1-mą invalidumo grupę visam gyvenimui- jis senokai nebevartoja absoliučiai jokių vaistų ir apie grupę kalbos nėra. Čia tik mano šeimos pavyzdžiai.
Viltis visada yra, tikėkit patys, kad žmogui lemta sveikti- ir jis tuo patikės.

Reik skirt periferinius nervus nuo stuburo smegenu,jei smegenys labai pazeistos,tikrai neatsistatys,manau,svarbu zmogaus neapgaudinet ir nesuteikt NETIKRU vilciu,jei ju tikrai nera.O jei viskas ne beviltiska,reik patyrusio fizioterapeuto-reabilitologo konsultacijos,tokiu yra santariskiu kliniku fizioterapijos centre.manau ir be psichoterapeuto neapseisit,greiciausiai ir antidepresantu prireiks,tiek jam,tiek artimiesiems.

Vienas pazistamas, rukydamas prie lango is jo iskrito. is trecio auksto. Diagnoze - paralyzius. Absoliutus. Jo zmona jo nepaliko, ranku nenuleido. Ejo ir ejo po gydytojus, po interneta, po konsultacijas. Jau eina treti metai. Namie yra turnikas, jis jau laikosi tik viena ranka.

Stuburo operacija yra ziauriai sudetingas dalykas. Bet, imanomas. Jus nieko neprarasite, pabande. Juk ar taip ar taip - nebejuda. Galima rizikuoti. Taip ir pasakyk, kad kol visko neisbandysite - ranku nenuleisite. Ispek, kad laukia sunkus periodas, daug tasymosi ir tyrimu. Bet jus bandysite. Maskvos universitetinej lygoninej yra daugybe fantastisku gydytoju. Turiu viena pazistama ten, kuris stuburo specialistas. Parasyk i AZ, surasiu tel. Dar yra Sveicarijoj, Oliver Vernet, stuburo ir smegenu neirochirurgas. Super specialistas. Jam galima nusiusti stuburo nuotraukas i klinika, jis pakomentuos ir papasakos perspektyvas. malonumas kainuoja 400,- euru.
Papildyta:

o apie lietuvos gydytojus as patyliu. gal ir yra is tikruju savo srities specialistai, bet as daugiau jais nepasitikiu. per pastaruosius 4 metus sugadino 3 zmonems gyvenimus. Nustate mirtinas ligas, o nei vienas is draugu nesirgo nei viena nustatyta jiems liga.

Jaunystėje esu matęs tokį vyrą. Šoko nuo tilto į vandenį ir susilaužė stuburą. Tuomet jam buvo apie 30 metų, man atrodė žiauriai senas. Mačiau jį Laugalių senelių namuose. Susitaikęs buvo, gyveno ir tiek.

Draugų šeimoje panaši istorija. Gydytojai net neprognozavo, kad gyvens...gyvena, ir rankas valdo (kai gulėjo reanimacijoje, medikai žadėjo, kad nevaldys). Vietoj visiško neįgalumo išsiprašė I grupę: vairuoja mašiną, dirba, turiningai leidžia laisvalaikį. Visaip būna, kiekvienas atvejis kitoks, bet valia ir užsispyrimas daug reiškia... taip pat artimųjų, draugų palaikymas. Stiprybės įveikti , kas įveikiama, pasiekti, ką įmanoma ir susigyventi su tuo, ko pakeisti neįmanoma.
Papildyta:


tas „gyveno ir tiek" žiauriai skamba. Juk įmanoma susitaikyti ir gyventi idomų, kiek įmanoma turiningą gyvenimą. O kiek sveikų „gyvena ir tiek"?