Truputėlį paskaičiau jūsų diskusiją ir nuprendžiau įkišti trigrašį iš kiek kitokios pusės
Esu be galo dėkinga savo tėvams, kad mane į mokyklą išleido sulaukusią vos 6 metukų. Kai ją baigiau, man buvo 17 metų, ir būtent tada tie metai reiškė žymiai daugiau

Po bakalauro galėjau sau leisti metus pailsėti nuo mokslų, tiesiog dirbti ir mėgautis gyvenimu ir gerai apgalvoti, ko noriu toliau. Po pertraukos įstojau į magistrą ir vis tiek esu ne vyresnė už daugumą grupiokų. Sunku žiūrėti į kitus, kuriems dabar 26-28 metai, ir vienu metu tenka ne tik mokytis, bet ir dirbti (pageidaujama - daryti karjerą), kurti šeimas, gimdyti vaikus. Žmonės pervargsta ir arba kažką meta, arba pervargsta iki begalybės.
Taigi, labai džiaugiuosi, kad tėvai suteikė šiuos metus-dvejus ir galiu ilgiau pasimėgauti jaunyste

Manau, tai daug svarbiau ir reikalingiau, negu dar metai "vaikystės" - kokių žaidimų darželyje ar sėdėjimų pas senelius. Mokykloje pirmokėlių pamokos vis dar būna kaip žaidimai ir šešiametis klasėje visada būna ne vienas toks.