... jau kelios dienos su būsimu tėtuku miegame skirtinguose kambariuose... Nepagalvokyte nieko blogo nesusipykome!!! Mūsų beveik tėtis peršalo, karščiuoja, o aš, beveik mama
, bijau užsikrėti, todėl išsikrausčiau į kitą kambarį... Ne juokas būtų pasigauti man kokį virusą, kai iki TOS DIENOS apie savaitėlę teliko.Spalio 18 d... Šiaip niekuo nesiskirianti diena nuo vakar arba užvakar būsimasis tėtis dirba, aš kiurksau namuose, skaitinėju SM forumus, mintyse delioju, ar jau tikrai viską susikroviau į krepšį. Svarstau, gal visgi įsimesti dar 5 kompektus drabužių savo būsimam naujagimiukui
. Prie lango atskrido mažytis paukštelis ir atsitūpė ant palangės... Patūpėjo, nuskrido, po kurio laiko vėl pasirodė... Nors nesu prietaringa, bet matyt hormonai daro savo... Gal jau gimdysiu? Dingtelėjo man mintis... Gal čia kažkoks ženklas? Juk pamenu, kaip mano geroji, mano mylimoji močiutė sakydavo, kad paukštukas atneša naujieną... Gal jis praneša, kad susitikimas su mūsų mažyliu jau čia pat? Bet ne, juk nieko keisto nejaučiu, o iki termino dar visos 6 dienos likusios.
Vakaras Sėdžiu ant sofytės, vyro patogiai apdėliota pagalvėm, maigau televizoriaus pultelio mygtukus ir vėl dingtelėjo mintis, kad gal jau? Ir vėl genu tą mintį, juk dar net paruošiamųjų sąrėmių man nebuvo visos draugės juos jautė, tai kuo aš kitokia, man irgi turėtų būti
. Bet dėl visa ko, prisivalgau šaldytų braškių..., juk negalėsiu jų valgyti, kai atsiras mūsų žmogiukas 
. Ir toliau sau kiurksau soti, laiminga ir nieko nenujaučianti... Kadangi būsimasis tėtis vis dar temperatūrinis, tai vėl išsiskirstome po skirtingus kambarius ir einame miegoti... Turbūt nespėjau nei užsnūsti, kai pradėjau jausti kažką keisto... Užeina tas keistas maudimas ir praeina, vėl užeina ir vėl praeina... Užėjus eiliniam maudimui, įsijungiu šviesą, išsitraukiu Nėščios moters vadovą
. Susirandu puslapį su tikrųjų ir paruošiamamųjų sąrėmių aprašymais. Kamščiai jokie neišėjo, vandenys lyg ir vietoje nusprendžiu, kad čia tik paruošiamieji 
, kuriuos visos draugės juto, o aš ne. Apsidžiaugiau, kad ir aš, kaip visos normalios besilaukiančios, pagaliau sulaukiau paruošiamųjų 
. Tik tie paruošiamieji vis dažnėja, negaliu niekaip užmigti, katė kažko zuja aplink pilvą, glaustinėjasi... Ko ji, kaži, tokia nerami? Gal čia vėl ženklas? Tuoj pasidarysiu prietaringa 
. Pradedu nerymauti, gal visgi gimdau? Galbūt reikėtų nuvažiuoti į ligoninę? Bet būsimo tėvelio gaila..., jis juk su temperatūra..., o kas jeigu čia netikras dar reikalas? O tie paruošiamieji vis dažnėja..., aš dar ir dar skaitinėju tų sąrėmių požymius ir vis vien pagal aprašymus jie man dar nėra tikri . Pakentėsiu dar, rytas jau nebetoli. Apie 6 valandėlę ryto pajutau lyg viduje kažkas trūko, neskubėdama išlipau iš lovos ir OJEI, nubėgo vandenys!!! Jau dabar ir be Nėščios moters vadovo , ir be tų nelemtų aprašymų suprantu, kad jau dabar tai tikrai viskas tikra... Nepanikuoju, ramiai nueinu po dušu, tada pažadinu mūsų tėtį, kuris baisingai pasimetęs nesusivokia, kas vyksta 
. Aš jam sakau: Katinėli, kelkis, aš gimdau.... Jis pašoka ir man: Kas gimdo? Kur gimdo? TU GIMDAAAAIIII???. Jis vos ne su trumpikėm stveria krepšius ir nori lėkti į automobilį, aš jį sustabdau, liepiu dar Theraflu išgerti jis juk serga . Kol jis ruošiasi, susirūpinų, jog mano virtuvė netvarkinga . Dingteli mintis, kad tikrai būsiu kažką pamiršusi, reikės prašyti, kad brangiojo mama paimtų ir atvežtų... Ji pamatys mano nešvarias virtuvės grindis... Ek kokia baisinga man bus gėda negerai . Išsitraukiu šluotą ir išsiplaunu grindis.Apie 8 ryto atsisveikinu su namais, kurie mums sugrįžus jau bus visai kitokie, ir išvažiuojame. Bevažiuojant jau juntu tuos tikrai tikrų tikriausius sąrėmius, kai pamiršti kvėpuoti.
Apie 8:30 atvykome į ligoninę. Abu su vyru praeiname apžiūrą. Mane apžiūri ginekologė, vyrą pediatrė, kuri leidžia jam dalyvauti gimdyme. Apsidžiaugiu, nes labai nenoriu likti viena...
Mes gimdykloje... Skauda... Labai skauda... Ir dar labiau skauda... Noriu epidūro, ir net labai noriu... O gydytoja man ramiai atsako, jog ji yra natūralistė. Man iš baimės užgniaužia kvapą. Nieko sau galvoju, man skauda, o ji natūralistė. Kenčiu tyliai... Gydytoja ir akušerė kalba ramiai, maloniai. Ramina mane, sako, jog aš šaunuolė, jog man puikiai sekasi. Lašina man lašelinę. Po jos turėtumėm eiti ant kamuolio, kad būtų lengviau... Tik panašu, kad kamuolio nebereikės, prasideda stangos. Lova kaip transformeris kosminiu greičiu transformuojasi į gimdymo stalą. Akušerė vyrui sukamanduoja, kad spūstelėtų mygtuką ir pakeltų lovą
. Vyras pasimetęs, nes mygtukas ne vienas, o visas valdymo skydas. Baisu paspausti ne tą, kuris reikalingas bijo žmoną paskraidinti. Pasirenka teisingai lova pasikėlė, žmona vietoje . 2009 metų spalio mėnesio 19 diena 10 val. 51 min.- mes jau tryse. Aidi pats gražiausias pasaulyje balsiukas, pačio nuostabiausio kūdikėlio Pagaliau mes ne būsimi, bet esami mama ir tėtis
. Mes kiek sumišę, bet labai labai laimingi....Labai dėkojų Trakų ligoninės puikiam personalui. AČIŪŪŪŪŪŪŪ
.Mūsų pirmoji nuotrauka
:
Dabar mes štai tokie:
