Santykiai i niekur?

Sveikutes,

nezinau netgi nuo ko cia pradejus. Esme ta, kad su draugu esame jau penketa metu. Atrodo, tai nemazas laikotarpis, kad zmones pazintu vienas kito ir trukumus, ir privalumus. Pakankamai laiko, kad " apsitrintu", nugludintu vienas kito astrius kampus. Taciau pastarieji menesiai, bent jau man, tikras isbandymu metas. Pas mus kazkaip pilnos harmonijos niekada ir nebuvo. Pasipykdavom, pasipykdavom (visiems manau kartais taip nutinka), taciau apsisuke susitaikydavom. Bet dabar situacija tik blogeja. Uztenka, man pasakyti nors viena netinkama (jam nenorima isgirsti) zodi, fraze ir prasideda tikra audra , t.y. jis sako, kad as jam tik prota knisu, kad uzknisau su savo norais (o norai elementarus, kad jis su manimi pakalbetu, kad apkabintu, pabuciuotu, apie mylejimasi tai net jau negalvoju). Visa tai jis vadina kaprizais islepusios mergiotes.

Be abejo, po tokiu barniu as imu verkti, atrodo numirsiu nuo tos sirdgelos, zaloju save, nes jauciuos tik as kalta, kad musu santykiai tokie, kad as nevykusi ir man neverta tada gyventi. O kam? Jeigu vis tiek laimes jokiam zmogui nesuteiksiu.

Supratau musu santykiuose tik viena, kad man reikia patyleti, nieko nesakyti, susilaikyti nuo bet kokios nuomones. Tada bus ramu. Taciau nesu tas zmogus, kuris gali ilgai uzgniauzti savyje blogas emocijas. Jeigu kazkas negerai, noriu issakyti, noriu supratimo, uzuojautos. Antraip, kaip gali egzistuoti normali draugyste? Jo manymu, jam tokiu dalyku, kaip uzuojauta, nereikia, tai ir man turetu nereiketi. Mums jau ne -niolika, esam kaip ir suauge zmones, bet nesugebam isspresti ne vieno klausimo be audringo ginco.

Kalbant apie ji - is jo puses nematau jokio noro stengtis, rasti koki kompromisa. Kaip jus galvojat ar tai normalu, kai zmogus, kuri jis sako, kad myli - salia jo verkia, o jis ramiausiai eini meigoti, arba eilini karta "pumpuoja" naujai pasirodziusius filmus? Kad ir kaip situacija, susiklosto visada lieku kalta as.

Bandau saves klausti, ar verta tada buti su tokiu zmogumi? Aisku pries akis tada islenda visi grazus prisiminimai (nors ju ir nedaug).... Gal jau normalus santykiai neimanomi? Turiu keistis tik as? Jeigu noriu sios draugystes? Kuri dabar jauciu, kaip kokia priespauda. Zinote, kartais tiesiog manau, kad jis mane baudzia. Aha pasakei, ka nors ne tokio, viskas neapkabinsiu taves, nepabuciuosiu, nekalbesiu. O tu daugmaz draskykis, kentek. Nezinau, jam gal tai malonumas ?

Kai paklausiu jo, kodel tada esam kartu? Jis atsako, tai tu pasakyk, man viskas gerai. As pretenziju neturiu. Cia tik tau viskas negerai.
Kazkada kalbejomes apie tai, kad as jau su juo jauciuosi kaip su broliu. O jis atsake, o as kaip su seserimi. Neturejau niekada jos, tai va dabar turiu.
Dar buvo taip, kad paklausiau, tu isivaizduoji gyvenima dvieju mylinciu zmoniu be demesio vienas kitam, be apkabinimu, be buciniu? Jis pasake, taip - man to nereikia .......

Prasau patarkite ar as visai "nuciuozus" ar jam kazkas negerai? Kitos kaip ir neturi, namo tvarkingai grizta po darbo laiku (nezinau kaip bus siandien).
Tikriausia visos atkreips demesi i tai, kad man reikalingi buciniai, apkabinimai ir visi kiti intymus dalykai. Gal jus taip pat pasakysite, kad esu islepusi, noriu demesio ir pan. Turiu pasakyti, kad demesio trukumu, apkabinimais, pabuciavimais jis tikrai neturetu skustis ir nera taip, kad pati neduodu ir laukiu tik is jo. Mano manymu, kai sie dalykai gaunami is abieju pusiu- draugyste stiprinama, ir tai vercia pasijausti moteri/vyra mylima/u, geidziama/u, moteriska/vyrisku, pasitikincia/iu savimi…..

Kitu atveju, jeigu to negaunu, galiu gyventi ir viena, jokio skirtumo tada nematau….As visai suglumusi…..

gyvenu panašiom mintim ir jausmais, tad ir patart negaliu.
kol kas kaltinu 5 metų krizę

Man atrodo daug kam taip būna Kai kąč pažįstamo matau


Galiu pasakyti viena. Reikia kažkaip prisiversti neverkti, o aiškintis ir kalbėtis. Gali būti, kad jį tiesiog suerzini kai verki, o pumpuoja filmus ne dėl to, kad nerūpi ką tu sakai ar kaip jautiesi, o dėl to, kad bando atsiribot nuo neigiamų emocijų. O atsakymus pati provokuoji Kaip ir elgesį.
Be abejo, mes visos norėtume, kad prie mūsų prieitų, kai susijaudiname, atsiprašytų ir dar žinotų už ką atsiprašo, priglaustų, pasodintų, padarytų kavos, sakytų mažyte, esu kvailas, tave skaudinu, nežinau kaip atpirkti visai tai, gal einam pasivaikščiot O per pasivaikščiojimą ištrauktų iš užantės šokolado ar gėlių bet deja, tai tik mūsų mergaitiškos fantazijos Taikykis moterie su tuo, kad gyveni su vyru
Užsiimk savo reikalais ir mažiau galvok Tikrai būsi laimingesnė ir pajusi pilnatvę Ir vyras bus smagesnis.

1. Jei sako, vadinasi taip ir yra.

2. Nė vienas dar nuo širdgėlos nenumirė. Žmonės vaikus palaidoja, neįgalūs lieka, viską praranda ir išgyvena. Na negi Jūs tokia visiškai pavėpusi, kad neišgyvensite nesusiklosčiusių santykių? Žaloti save yra kvaila ir tai nei pagarbos, nei susižavėjimo Jumis, kaip žmogumi, kaip moterimi, neprideda nei Jūsų draugui, nei kitiems. Laimės nesuteiksit niekam, jei neišmoksite pati būti laiminga, nepriklausomai nuo to, ką mano apie Jus Jūsų draugas.

3. Nu tai ir nespręskit.

4. Nes jis nenori. Nenori nieko spręsti, nenori kompromisų ir t.t. ir pan. Jums tenka arba su tuo susitaikyti ir būti tyliai ir žemai nusilenkus, arba keisti savo požiūrį.

5. Normalių santykių Jūs neturit. Ir neturėsit, jei abu to nenorėsit. Kadangi norit tik jūs, o ne Jūsų antra pusė, tai mano asmenine nuomone, visos pastangos bus tuščias laiko švaistymas. Keiskitės dėl savęs, o ne dėl jo. O jis... jei norės, prisitaikys, o jei ne, tai nors ant galvos stovėdama lambadą šoksit, nieko neišgelbėsit.

6. Vadinasi jam to nereikia. Bent jau su Jumis.

Kiek suprantama iš pasakojimo, tai jūsų dabartinis gyvenimas tėra gyvenimas vardan patogumo ir įpratimo, likę tik pačios sentimentai. Vaikinui užplaukęs abejingumo debesis, iš kurio negali tikėtis pozityvo, paguodos, jausmų. Todėl klausimas: kiek tai truks. Jei jus kažkas sieja daugiau, nei vien tik praleisti 5 m., tada kentėk, lauk (vardan ko?). Jei niekas nesieja, apart sentimetų ir noro bandyti lipdyti, tai kam tos kančios? Ne paskutinis vyras šioje žemėje.

Su asarom nieko nepasieksi. Jei tikrai nori buti su juo, manau jo akyse turetum suspindeti kitomis spalvomis. Susirasti sau megstamos veiklos, gyventi aktyvu socialini gyvenima, gal net pakeisti isvaizda, neapsiriboti vien tik juo. Tada tikrai bus maziau asaru, konfliktu, nervu. Bus ramiau abiems. Ir buciniai, apkabinimai patys ateis

bet jeigu autorė pradės keistis, ta prasme nebus savimi, o bus kažkuo, ką galbūt jos draugas norėtų matyti, tai koks čia gyvenimas. aš sutinku, kad stengtis reikia, bet pasikeisti galima labai po truputį ir daryti tai jau nuo pat pradžių, atsižvelgiant į partnerio norus. žinoma, jei tai priimtina. bet autorės atveju, jei net gražių prisiminimų nėra daug - dėl ko stengtis? įprotis yra labai blogas dalykas, o per 5 metus nekeista, kad žmonės įpranta vienas prie kito. bet ar tu nori tokio gyvenimo? nėra apkabinimų dabar, kas garantuos, kad jų bus vėliau? bet juk yra vyrų, kurie net neprašomi apkabina savo moterį, nes to noti jie patys. reikėtų susirasti vyrą su tokiais pačiais poreikiais kaip ir tavo. o skyrybos išgyvenamas dalykas...

pas mane beveik panasi situacija buvo, slifavomes 5 metus, po to jis pasipirso ir po to mes issiskyrem, nors reikejo anksciau.. zmones kartu gyvendami pripranta vienas prie kito, kaip prie daiktu.. ir nenori nieko keisti... daznai nelieka meiles, lieka tik pripratimas (ne visiems, yra kur meile islieka ).

Deja, pasiulyti galeciau tik viena - pagyventi atskirai, tiesiog issiskirti kuriam laikui.. kad suvoktum, ar tai tas zmogus, su kuiruo nori nugyventi visa gyvenima, jei ne tas ir tai jau zinai - ar nori toliau gaisti laika... o gal jam paciam palengves, kai jus issiskirsit ir tu pamatysi, kad seniai ta reikejo padaryti? O gal but suprasit, kad norit gyventi dar ilga laika kartu ir susituoksit.. bet kuriuo atveju, verta sau suteikti isbandymu, kurie parodytu koks jusu statusas, jausmai ir kiek jus esate svarbus vienas kitam... jei esate kartu tik is inercijos ir pripratimo.. jus griaunate vienas kitam gyvenima, kam ta bambagysle.. nors ir skauda, bet tokiu atveju geriau ja nukirpti..

mano vyras irgi nesupranta kam reikia bučinių,apkabinimų,meilės frazių.Jam gerai ir taip,bet negerai man.Auklėju jį jau 5 metai,bet kol kas rezultatų nesimato.Bet aš jį labai myliu,gal ir kvaila,bet man su juo gera.

Kazkada mano drauge yra pasakiusi tokia fraze "Kam jam stengtis, jei jis ir taip turi tave visa". Pati esu zliumbekle ir tai is proto veda mano drauga. Bet as taip is visu jegu stengiuosi mokytis jas sulaikyt. Pati esu su draugu beveik tris metus ir tu pykciu ivairiu yra buve. Ir kuo toliau tuo labiau pradedu suprasti, kad vienintelis vyras islaikyti salia vyra, ir tureti ji toki, kokio nori - duoti jam laisve. Nekalbu apie ta laisve, kad darom kas ka norim, su kuo norim, negriztam per naktis ir tai normalu. Kalbu apie ta laisve, kai nebunam priklausomi nuo kito. Kai vyras zinos, jog tu puikiai galesi gyvent be jo, saugos tave. Pati esu milijona asaru isliejus, maniskis irgi nesneka niekad, nieko nesiaiskina. Bet ateina laikas, kai jis pradeda sneketi pats. Kaip kazkas sake, meilei reikia isbandymu. Leisk iseiti jam arba iseik pati. Jei myli - sugris.
Zinau, kad lengva kalbeti. Bet pati esu panasioj situacijoj dabar. Ir neleidziu sau isliet nei vienos asaros. Ir jei pribres reikalas - iseisiu. Nors del jo palikau savo miesta, seima, draugus. Issiskyrimo skausmas yra siaubingas. Bet jis isgyvenamas.

Kazkada labai protingai man patare - o tu stenkis nesistengus, jei nelemta, tai ir nebus. Cia ne karjera, kurios sieki pati. Cia kazkas daugiau. Meile - dvieju zmoniu kuriamas stebuklas.

Linkiu, kad viskas gerai butu. Tikiu, kad taip ir bus. Leisk sau pagalvoti apie tai kaip gyventum be jo. Ir as sau leidziu. Ir kuo toliau, tuo labiau issiskyrimas atrodo ne toks baisus.

Pritariu... neverta žemintis ir rodyti savo ašarų nesviuomet vyrai tai supranta.... geriau kuriam laikui (neribotai) atskirai pagyventi ir net nesusitikinėti.. ir tuomet tik laikas sudėlios viską į vietas.. vienaip ar kitaip.
Stiprybės!