QUOTE(TerrorisTe69 @ 2009 08 27, 02:58)
Aš nejaučiu skausmo. Tiesiog kažkada supratau viso šio žaidimo (pavadinimu gyvenimas) taisykles ir tapau apatiška bet kam. Savo draugui leidžiu save išdavinėti ir net pasipasakot su smulkiausiom smulkmenom apie žygius. širdis net nevirpteli. Gali bet kas apie mane sakyt ką nori, man nerūpi. nesigailiu nei dėl vienos savo klaidos, aišku galvoju kad elgiausi neprotingai,bet jokios savigraužos. ir net nežinau kodėl aš tokia bejausmė. gal tiesiog nervai labai šalti? o gal nebuvau patekus į tokias aplinkybes,kad palūžčiau?
ne mano reikalas,bet ar toki zmogu galite vadinti "draugu"?pofig,kad neskauda,bet ar tai "draugyste"?
o man siuo metu labiausiai skauda,kai serga artimas zmogus,atrodo jei galetum prisiimtum dali jo skausmo sau.o kai negali NIEKUO padet,nors galva i siena dauzyk is bejegiskumo.ir nors atrodo turi dar kruva svarbiu dalyku pasakyt,sugebejau reanimacijoj išspaust "nebejuokauk sitaip,gerai?".
Savo kelyje galim sutikti daug neadekvačių žmonių. Labai linkiu nesigadinti nuotaikos dėl to - tiesiog prisiminkit, kad tuos žmones tokiais pavertė aplinkybės, kurių jie nenugalėjo: alkoholis, narkotikai, stresas, nelaiminga santuoka, nekenčiamas darbas trisdešimt metų, ir t.t.