Ryte tik prabudusi skuodžiu į vonią... aš neklydau -mes turėsim mažą žmogutį 
Nėštumas buvo tikrai lengvas, jaučiausi energinga, drąsi, jaučiausi taip lyg mano mažas žmogutis jau būtų mūsų šalies pilietis. Neleidau sau panikuoti, bijoti, nes jaučiau atsakomybę už mūsų sukurtą naują pilietį. Aš jau buvau mama
Buvau laiminga dar ir dėl to, kad žinojau, jog vaiką gimdysiu pačiam geriausiam tėčiui pasaulyje.Pilvukas augo, veiklos ir rūpestėlių buvo pakankamai -baseinas, jaunų tėvelių kursai, vaikiškų daikčiukų paieškos, knygos, vizitai pas gydytoją... Vieno iš jų metu gydytoja atskleidė mūsų mažo žmogučio paslaptį, pasakė, kad TAI MERGAITĖ
Pamenu apsiverkiau, visada pasvajodavau apie mergaitę, todėl man tai atrodė stebuklasNėštumas artėjo į pabaigą... Gydytoja drąsino, kad tikrai nepernešiosiu ir pagimdysiu pati... Atėjo diena, kurios taip laukiau, laukiau nes jau kartais rodės ir kvėpuoti sunku, ką jau kalbėti apie kažkokią veiklą
Išvažiuojam pasivaikščioti, grįžtam, dešimtą kartą skambina mama, kelios draugės, net nesakysiu ko klausė, tikriausiai visi suprantat 
Kita diena tokia pati, tokia pati ir visa ateinanti savaitė, gydytoja nusprendžia, kad nebelauksim, pirmadienį susipakuoju daiktus ir važiuojam gimdyti 
Guliu gimdykloje, šalia šiek tiek išsigandęs vyras, linksmai nusiteikusi akušerė, laša oksitocinas... Laukiam... Ima skaudėti, o skauda vis labiau, ateina anesteziologas, sulašina nuskausminančiųjų, akyse nušvinta. Skambina draugė, pasipasakoju, kad gimdau, ji pareiškia, kad atvažiuos man padėti. Atvažiuoja, esu labai dėkinga jai už tai. Aš guliu, draugė su vyru šnekučiuojasi, kartais akušerė papasakoja kokią smagią istoriją, karts nuo karto ateina gydytoja -apžiūri, paglosto, vel išeina... Gimdymo veikla įsibėgėja, bet mane ima pykinti, nejaučiu kojų, negaliu nueiti į tualetą, ima darytis silpna, pakyla temperatūra... Gera nuotaika, optimizmas dingsta, jaučiuosi visiškas ligonis
Ateina gydytoja, konstatuoja, kad atsidarymas 9cm, reikia stotis ir vaikščioti, kad įsistatytų mažylės galvutė. O aš visiškai neturiu jėgų, nejaučiu kojų, bet reikia. Apsikabinu vyro kaklą, stojuosi, ima be proto pykinti, su dubeniu į pagalbą atskuba draugė, vyras mane laiko, draugė glosto galvą, kadangi nutraukė nuskausminančiųjų lašinimą ima labai skaudėti. Prašau, kad draugė purkštų ant manęs vandenį, nes karšta, paskui, prašau, kad apmautų vilnones kojines nes šalta... Nubėga žali vandenys, atbėga gydytoja, praneša, kad darys extra cezarį, nes gimdymas komplikavosi, vaiko tonusai ima prastėti Draugė glosto galvą...Operacinė. Nieko neskauda, bet viską jaučiu, girdžiu ir su šiokiu tokiu palengvėjimu laukiu. Štai mano mergytė, girdžiu verkia, gydytojai šneka, sako -šaunuolė nepritraukė vandenų, atneša ir parodo man, o ji žiūri tieisiai į mane, negaliu patikėt
Mano mergytę išneša, po operacijos tokia tvarka. Mane išveža į pooperacinę. Guliu ir galvoju, o ką dabar daro mano mažylė, negaliu užmigt kažkokia keista būsena, tokia palaiminga. Ateina vyras, paprašau, kad praneštų visiems, kad mūsų mažylė, jau su mumis, jis delsia, išsisukinėja, paskui kažkam parašo, išeina... Aš nemiegu visą naktį, vis galvoju... Ryte ateina vyras, ima pasakot kad nevažiavo namo, nes dar buvo pas mažylę, susivėlino, todėl liko mokamoj palatoj (buvom užsisakę), ima kažką pasakoti, kad mūsų mergaitei kažkas negerai, kad buvo dar blogiau, bet dabar jau lyg susitvarkė. Nesureaguoju, lieku prie minties, kad blogai jau buvo
o dabar jau gerėja. Išveža į palatą, mažylės nėra, nelabai suprantu, kodėl Ateina gydytoja ir pasako, kad ji reanimacijoj, kad eitume jos aplankyti. Lėtais žingsneliais einame pas dukrytę, pasitikęs gydytojas palydi iki inkubatoriaus kuriame guli mūsų brangiausioji
Kai pamatau mūsų mažylę, rodos žemė ima slysti iš po kojų, kažkoks aparatas į plaučiukus įputinėja orą, įstatyti gal trys kateteriai, mergytė nuogutė, odelės spalva kažkokia pilka. Bejėgė maža būtybė, kuriai niekaip negaliu padėti. Gydytojai papasakoja, apie įgimtą infekciją kraujyje ir plaučiukuose, kraujo užkrėtimą, prognozių jokių, būklė sunki Apsiverkiu. Gryžusi į palatą imu raudoti, verkiam abu su vyru. Prisipažysta, kad todėl ir nenorėjo rašyti žinučių, kad mažylė jau su mumis, pasako, kad visą naktį praverkė, nes matė, kaip daktarai su mūsų dukryte ant rankų išbėgo į reanimaciją... Aš jaučiu, kad prarandu viltį, jaučiu, kad netenku mūsų mergaitės. Vyras guodžia, liepia nusitraukinėti pieną (kurio pas mane nėra), nes kai mažylė atsigaus, jai jo reikės. Klausau jo, kas tris valandas keliuosi ir nusitraukinėju. Reanimacijoj vis dar jokių optimistinių naujienų. Trečia mažylės diena, nueinam aplankyti, gydytoja paprašo, kad atnesčiau pienuko, žiūriu išpūtusi akis ir netikiu, imu verkti ir juoktis, vadinasi -mums jau geriau. Nuskubu atnešti pienuko. Ketvirtą dieną dukrytę leido palaikyti .. Po truputį, po žingsnelį, mūsų mergytė grįžo pas mus. Gydytojai sako, kad tik kudykėliai šitaip kovoja, kad tik jie sugeba išsikapstyti iš tokių baisių ir pavojingų ligų, kad jie daro stebuklus. Žinau, kad stebuklus daro ir gydytojai, esu be galo dėkinga KMUK personalui, ačiu Jiems Kauno klinikų gydytojai, mūsų mergytei padėjo ne tik ateiti į šį pasaulį, bet ir sugrįžti.
