Trumpa priešistorė.
Mes ne iš karto po vestuvių norėjome vaikelio. Kadangi viskas mūsų santykiuose vystėsi labai greitai, norėjosi pagyveni šiek tiek dviese, susikurti buitį, na turbūt kaip ir daugumai
Tačiau gyvenimas kartais sutvarko viska savaip... Po maždaug metų po vestuvių, MB teko persodinti inkstą, gerti stiprius vaistus... Viena gydytoja pasakė, kad dėl to mes greičiausiai sunkiai susilauksime arba iš viso negalėsime turėti vaikelio. Taigi nusprendėme pabandyti planuoti vaikelį, kai tik MB atsigaus po operacijos.
Bėgo laikas, o rezultato jokio. Tiesa, guodė brolis, kad dėl MB vartojamų vaistų neturėtų iš viso būti problemų. Todėl pradėjo kirbėti mintis, kad gal ir su manim kažkas negerai
Jau buvo prabėgę truputi daugiau kaip metai, viltys vis seko... Tada man teko pakeisti darbą, na ir aišku bet kokie planai pradėti tyrimų maratoną ir nevaisingumo gydymą buvo atidėti.
Laikas vis bėgo, veiklos pamažu užgožė vaikelio troškimą ir pagaliau vieną lapkričio dieną pajutau begalinį norą pasidaryti NT. Ta mintis užvaldė taip stipriai, kad per pietų pertrauką nulėkiau į vaistinę ir grįžusi pasidariau testuką. Kažkodėl net nekilo abejonių, kad pagaliau pamatysiu savo išsvajotas II. Bet pagaliau, pagaliau tai įvyko!!!!! Visa drebėjau kaip lapas, nebegalėjau nieko daryti, ašaros liejosi upeliais... MB pradžioje buvo sunku patikėti tikiu, kad jam buvo šokas, man pačiai buvo šokas... Bet kai jis 12 sav. pamatė mūsų mažylę ir išgirdo jos širdelę, pagaliau pradėjo įsijausti į tėtuko vaidmenį
Nežinojome ko laukiame, o ir svarbu tikrai nebuvo. Nekantriai laukdavome kiekvieno judesiuko, su meile ir rūpesčiu rinkome kūdikėliui kraitelį...
Ir pagaliau atėjo TA diena!
Rugpjūčio 12 d. jau buvo praėjęs gimdymo terminas. Mane paguldė į patologinį stebėjimui, dėl pakilusio kraujospūdžio. Gydytojas vis patikrindavo kaklelį, paminkštindavo, bet rezultato jokio. Nusprendė jei per tą dieną nepagimdau pati, sekančią dieną skatins. Taigi 12 d. naktį nemiegojau, nes užėjo skausmai, taigi apie 2 val. nakties atsidūriau gimdykloje.
Ėjo valandos, o jokios veiklos... Netgi pavyko ir nusnausti.
Išaušo 13 d. rytas. Vis dar nieko... 8:00 atėjo mano gydytojas, pažiūrėjo, kad jokios veiklos nėra ir nuleido vandenis. Pradėjo lašinti skatinamuosius. Laimei MB jau buvo prie manęs, nes pradėjo kankinti baisuliniai sąrėmiai. Ko tik neišbandžiau, kad tik sau padėčiau... MB visa laiką buvo šalia, nei per žingsnį nesitraukė.
10:00 atsidarymas 5 cm. Gydytojas paklausė, ko norėčiau: vonios ar epidūro. Nei negalvojus paprašiau vonios. Sąrėmių metu vis pasileisdavau sroveles visu pajėgumu, truputį gelbėjo.
Pagaliau pradėjau jausti, kad noriu tuštintis... bet dar tik 7-8 cm! Dar pasikankinau vonioje... pavaikščiojau, patupinėjau pasirėmusi į MB petį. Pagaliau vėl atėjo gydytojas, apžiūrėjo 9 cm su trupučiu, o aš jau nebegaliu kentėti, kaip noriu stumti. Dar vieną kitą sąrėmį iškenčiu ir pagaliau gydytojas leidžia pastumti, nors kaklelio kraštai dar ne visai lygūs. Stumteliu, jis kažką pareguliuoja ir sako: pradedam gimdymą! Pagaliau!
Liepia vėl stumti. Sukandus dantis stumiu iš visų jėgų kiek liepia, stengiuosi vykdyti visus nurodymus
Pasirodo galvutės viršus... jaučiu ją! Dar pastumiu ir jau galvutė išėjus, tačiau gydytojas ir akušerė truputį sunerimę, neleidžia laukti kito sąrėmio, o stumti! Dar ir gydytojas užsiremia ant pilvo ir pagaliau rugpjūčio 13 d. 12:07 mano mažylė užgimsta! Sunerimau, nes neišgirdau verksmo... pasirodo virkštelė buvo apsisukusi ir mano mažylė priduso 
Kai padėjo ją man ant krūtinės, visas veidelis buvo mėlynas, o akytės užtinę... daug kraujosruvų... Kol mane siuvo, lopė, mes su SB džiaugėmės savo stebukliuku... nors ir mėlyna, užtinusi, ji mums buvo gražiausia pasaulyje!!!!
Ir dabar dar kai ją maitinu, negaliu atsižiūrėti, o laimės ašaros rieda upeliais... vis dar sunku patikėti, kad du žmonės gali sukurti kažką tokio gražaus!
