Kai jį sutikau pirmą kartą....

Šiandien atsitrenkiau į realybę.
Ėjau žalia arbata kvepiančia pieva, o mane sekė mano angelas sargas (jis, išdykėlis, visada eina paskui, o po to „Ne ne, aš nieko nedariau, čia tu pati susitvarkei...“). Norėjau dainuoti, bet balsas pasirodė lyg tyčia užkimęs. Širdis užtraukė kažkokią ilgesio melodiją, todėl netildžiau jos, tik pirštais kartas nuo karto paspausdavau repeat toj vietoj, kur šypsojosi maža koketiška ir visada (ne)laiku atsiseganti sagutė.
Jį pamačiau jau iš toli. Jis stovėjo ir švytėjo. Užsimerkiau. Lėtai užverčiau į saulę galvą. Jis dingo. Atsimerkiau. Jis nedingo... Ne. Man taip nepatinka. Jis negali užstoti man kelio. Aš turiu ten nueiti.
Aš galiu jį apeiti! Priartėjau prie jo. Jis nesitraukė. Paspaudžiau stop ir lėtai pajudėjau į priekį. Jis stovėjo ir šypsojosi. Aha, aš galiu tave pergudrauti... Apeisiu tave, o tu net nepastebėsi.
Tyliai ir atsargiai žengiau pro jį. Dieve, tik nepakišk man po pėdomis ko nors sauso, kad neatkreipčiau jo dėmesio...
Ramu. Viskas. Aš jau matau aštriai pulsuojančią arteriją jo kakle, tuoj tuoj ir galėsiu nusikvatoti jo nugarai. Aš ir vėl nugalėjau. Ir vėl kaip šešėlis, kaip smilkalų aromatas pro jį prasmukau...
Suskaudo suspaustą riešą. Jis net nepasuko galvos. Laikė mane tvirtai ir net piktai.
Atsisuko į mane veidu, pakėlė laisvąją ranką (o kad turėčiau virvę – pririščiau jį prie drugelio sparno ir paleisčiau į debesis (o drugeliai kyla taip aukštai?!)) ir paspaudė play. Mano širdis vėl uždainavo. Kažkaip groteskiškai skambėjo ilgesio melodija baimės tonacijoje.
– Ir kur skubi?
– Na...
Mano angelas sargas už nugaros sukikeno.
– Tikėjaisi, kad neišgirsiu muzikos?
– Aš jai sakiau... Perspėjau.
Čia tas išdavikas baltais sparnais.
– Juk aš labai tyliai... Ir tai net ne aš, tai jis, – atsisukau ištiestu pirštu. Už manęs nieko nebuvo.
– Ne tu? O kas tada? – jis nusišypsojo. Tyliai. Aš užsinorėjau verkti ir ledų.
– Čia ji, – dūriau pirštu į krūtinę. Pataikiau į sagutę. Širdis akimirkai sustojo, tada kad uždainavo!... Lyg pašėlus traukė kažkokią banalią laimės giesmę.
Mes abu stovėjom ir klausėm. Jis – besišypsodamas, aš – bejėgiškai nusvirusia ranka.
Širdis nenutilo net tada, kai nuo žemuogių raudonom lūpom aš bučiavau jo akių vokus, o jis pievos kvapu atsargiai glamonėjo mano G tašką, kuris, pasirodo, yra kažkuriame mano smegenų vingyje…
Šiandien atsitrenkiau į realybę. Mane visi išdavė – ir mano angelas, ir širdutė. Nenusivyliau tik žemuogių skoniu ant jo lūpų.

cia manau ne loteraturos burelis

O jeigu as TAIP aprasau musu pirma susitikima?

Kai kam reiktų ne tik į literatūros ir net ne į gramatikos būrelį, o į antrą klasę

Gretusiu, labai miela

Gražu

+2009 08 19, 15:52-->

Aciu... Visada aprasineju tik tikrus ivykius, o jei tai poezija - tai tik konkretiems zmonems... Si mano istorija apie musu su vyru pazinti (na ji truputi literaturiskai pagrazinta, bet juk ir daugtaskis kartais dedamas ne nutrukusiai minciai, o ispudzio susitiprinimui).

o ką, slabO?

labai graži istorija...

butent taip ir reikia rasyti apie meile... saunuole Viskas susitvarkys jusu gyvenime, sekmes

Nuostabu

savotiska,bet grzu

Labai grazi istorija..meniska..silta..ir tokia idomi