Knygų antrą kartą neskaitau, nes tam jos pernelyg ypatingos. Kiekviena asocijuojasi su tam tikru gyvenimo periodu, prisiminus ją, prisimeni tuo metu buvusius jausmus ir užvaldo tokia magiška nuotaika... O jei bandau skaityti antrąkart, būna jau visai nebe tas. Dingsta magija...
Mano pačiausia turbūt būtų J. Kunčino "Tula". Man ji ypatinga.
A. Burgess Prisukamas apelsinas - nors ir žiauri, bet ją reikia skaityti tarp eilučių. Be to, ją perskaičius labai pamėgau arbatą su pienu
P. Coelho Alchemikas - prisirankiojau gerų citatų
B. Sruogos Dievų miškas - talentingai parašyta
Remarko Juodasis obeliskas - tiesiog gera.
Neseniai skaičiau Kobo Abės "Moteris smelynuose" ir Murakami "Norvegų giria". Patiko. Nepamiršiu.
Buvo ir tokių, kuriomis nusivyliau, nors daugelis jas įvertina kaip geriausias. Tai "Erškėčių paukščiai" (jokios kompensacijos negatyvumui ir pesimizmui), Bulgakovo "Meistras ir Margarita" (aišku persiprašau, jei ką nors įžeisiu, bet man tie "ožio balsai", "žvairos raganų akys ir šluotos" , " meiteliai" "paršelių veidai" , "kanopos" ir "kalbantys katinai" bei istorijos apie spekuliavimus valiuta ir mago pasirodymus gadina visą reikalą . Man tai atrodo labai banalus būdas vaizduoti piktąją dvasią. Pasakėlė ir tiek. Jei ne pradžia, kuri mane sudomino ir pabaiga, kuri suteikė įrėminimą, tai išvis nebūtų verta mano dėmesio. O dar tos kilometrinės pavardės.. Nesuprasi, kuris ten yra kuris

. Grynai kovojau su savimi skaitydama
Dar nepatiko Coelho "11 minučių", nors šiaip tai šį autorių mėgstu.
Tiek kol kas.