Jau sekmadienis kazkoks itartinas buvo, nors dar geros dvi savaites iki termino buvo like. Vyras su draugais jau uosvio gimtadieni pavesineje minejo, o as bandziau uzmigti sodybos namelyje po nosimi tyliai bambedama, kad jei netycia PRASIDETU, reiketu paciai minti iki Vilniaus, nors teises vairuoti neturiu, bet ka koks pedalas daro zinau...Guliu ir jauciu kazkoki keista maudima, velniai zino kas tai- ar suvalgiau ka nors negero, ar cia paruosiamieji tokie. Keista, juk gydytoja liepos 20d. dar uzsirase mane paskutinei apziurai. Bet, kaip sakoma, niekas ta vakara neprasidejo ir mes sekmingai sugrizom i Vilniu. Toli mano mintys dar buvo iki gimdymo, nors ir buvau banginis (plvo paimtis 110cm jau buvo liepos pradzioje) ir pedos paskutine savaite jau buvo pradejusios tinti. Nors ir buvau prisikaiciusi SM apie visokiausiaus gimdymo pradzios zenklus, kamscius ir kitas gerybes, pirmadienio vakara nuejusi i tualeta ir pamaciusi kraujo laseli ant tualetinio popieriaus nusterau, karscio banga per nugara nuvilnijo. Cia kazkas bloga, ar tiesiog PRASIDEDA? Grizau i kambari ir isgasdinau vyra, sis net supyko : cia tu SM sedi ir viska zinai, ar as? Drebanciom rankom vel ijungiau nakciai isjungta PC ir ieskojau info ka tas kraujas dabar reiskia. Kraujo nedaug, sviesus- greiciausiai salinasi kamstis. Lyg ir turetu buti ramiau, bet nera. Tas laselis tiesiog pranese, kad is tiesu PRASIDEDA. Tai vaziuoti dabar i ligonine, ar nevaziuoti? Del viso pikto ilendu i dusa, issiplaunu galva- ir del bendros svaros, ir del smegenu praplovimo. Reikia viska apvirskinti. Aisku uzmigti buvo sunku, nezinojau ar isiteigiau, kad kazkas JAU vyksta, ar is tiesu net emiau jausti mazus mazus vos juntamus pamaudenimus. Palaikiau delna ant pilvo, sulaukiau svelnaus pabaksnojimo. Viskas gerai sunyciui, nepanikuoja, reiskia viskas turetu buti gerai, taip ir uzmiegu. Rytas kakzoks keistas buvo, lyg per pirmaja rugsejo pirma, kai lyg ir lauki kazko ir tuo paciu labai labai bijai. Issimiegu iki 11 ir niekur neskubu is lovos. Vyras per g-talk'a jau grieztai liepia apsispresti, kurioje ligonineje gimdysim. O as- hei hei, man tikrai maudzia! Didziaja dali praguliu lovoje relaksuodama ir bandydama skaiciuoti saremiukus- lyg ir 15 minuciu buvo, lyg 10, dabar 8. Nereguliarus ir labai nestiprus, juokingi tokie. Bet jau norisi sustoti kazka darius ir isiklausyti i juos, juk jie jau kazka reiskia. Taip ir praejo antradienis. I vakara jau buvau sulaukusi, kad saremiai uzeidavo jau beveik lygiai kas 10 ar 8 minutes. Dar nuvaziavom su draugais i picerija, kur as tebeskaiciavau tyliai ar garsiai. Jie manes klausia, ka tai reiskia, kada vaziuosim i ligonine, kada gimdysiu. O as nieko nezinau, bet sakau: gal rytoj? Pasakau ir pati pasiurpstu nuo tokio neisvengiamybes jausmo, tikrai jau PRASIDEDA. Vakare su vyru nusprendziam, kad jei ryt, treciadieni, maudimai nesiliaus- vaziuosim i VGN vien tik apziurejimui, ar tikrai viskas tvarkoje. Man kazkokia paranoja atvaziuoti bergzdziai ir buti issiustai atgal. Sulaukiu treciadienio ir toliau save seku, dar ilendu i SM pasitikrinti liepinukiu kasdienybes, o ten pats darbymetis- kas dien po bureli nauju mazyliu...Hm, 10 minuciu, dabar 15...ir vel 10. Labai neuztikrinta savimi visgi susimetu daiktus i tasyte ir skambinu vyrui, kad per pietu pertrauka griztu ir pametetu mane i ligonine. Buvau beveik isitikinusi, kad busiu gedingai isvaryta toliau saremiauti namuose. Likimo ironija- VGN koridoriuke saremiai dingsta ir man jau geda zengti pro duris i priimamaji, islenda sesute ir ziuri i mane: jus su saremiais? Na lyg ir taip,-sakau ir vidur kazkaip nejaukiai jauciuosi, nes beveik meluoju. Pakviecia mane i vidu, is kart nusiveda mane i ta nepatraukluji VGN priimamojo kambariuka su sovietine ginekologine iranga. Uzrasineja toniukus, kazko nedraugiskai klausineja, pildo popierius. Paskui liepia keberiotis ant kedes ir ten kazkokia gydytoja/mesininke sukisusi ranka iki alkunes i mane tikrina kakleli. Jausmas neispasakytas, kenciu sukandusi dantis, o ji dar manes kazko klausineja, murma po nosimi- nieko negirdziu. Taip ir likau nesuzinojusi, ar prasiverusi as kazkiek jau, ar dar ne. Tada suzinau, kad mane guldo i patalogini stebejimui. Ta zinai pranesu vyrui ir jis eina i masina atnesti mano tasyte. Kazkoks palengvejimas, kad bent nebus gedos grizti namo su visais daiktais. Ir vel smesteli mintis- viena jau tikrai nebegrisiu, juk PRASIDEDA.
Na ka, atveda mane i palata, susipazistu su miela ir malonia akusere, infomuoja, kad nebusiu maitinama pirma diena, bei liepia vyrui vaziuoti ir parvezti man maisto. Jis taip ir padaro ir grizta su pilnu maistu gerybiu. Pamenu, kad valgiau tik bananus ir kotleta vien is reikalo, kad nesugestu
Tada aisku visokie formalumai, proceduros, tyrimai, po kuriu guliu lovoje su drabuziais ir bandau skaityti Irvinga. Pastebiu, kad teksto atkarpeles tarp saremiu trumpeja. Hm, ar as cia leciau skaityti pradejau, ar saremiauju dazniau? Paziuriu i laikrodi- o dievuleliau, jau kas 5 minutes. Dar pastebiu save valanda kita ir einu prasinesti akuserei, ji liepe informuoti, kai saremiai pasidarys daznesni ir reguliarus- vel toniuku uzrasymas. Iskvieciamas gydytojas,gimdymo skyriaus vedejas- sis mane ant kedes apziuri. Nejauku kazkaip, tokia atvira as pries joki vyra nebuvus, tik pries savo 
O jis be ceremoniju- vandenu per daug, takai siauri, vaikas nemazas- gali buti, kad pati nepagimdysi. Ir atsidarymas nulinis, cia tau tik paruosiamieji, isgerk arbatos kokios ir eik meigoti 
Gaunu is akuseres zvakute ir bandau eiti miegoti. Palatos kaimyne knarkia, uz lango kazkas zaidzia futbola (stadionas gi) ir ziogai griezia (langas placiai atidarytas). Kai ligonineje nutilo garsai, isgirstu aukstu zemiau rekiancias moteris. Deivuliau, ir man tai arteja, jie sake, kad zvakute pades, o ji nepadeda, placebas kazkoks
Taip ir prasivartau lovoje nuo sono ant sono, nes uzmigti su saremiais kas 5 minutes jau neimanoma. Sulaukiu ryto, jau dziaugiuosi, kad tuoj galesiu vel skaityti knyga, nors tai su tokais skausmeliais jau atrodo bus sunku. Paziuriu i laikrodi- lygiai 6 ryto, pusle spaudzia, reiketu atsikelti i tualeta. Atrodo vos vos pasijudinu- taip ant sono siek tiek, kad butu lengviau issiropsti is lovos ir pajuntu pokstelejima. Pasivaideno, ar is tikruju? Vel karscio banga, kojos net nutirpsta ir bijau pajudeti. Visgi siek tiek kilsteliu apmirusi kuna ir pajuntu silta sliukstelejima. Taip, tai tiesa, jau PRASIDEJO. Kazkodel ima drebeti rankos ir as atbula kaip vezys ropsciuosi is lovos. Is manes bega be sustojimo, neisivaizdavau, kad bus tiek daug. Taip visa slapia nusigaunu iki akuseres kambariuko ir pabeldziu i duris, viduje maisosi kazkoks pasididziavimas, sumises su baime. O jie juk sake, kad siandien tikrai negimdysiu. Akusere vel guldo mane klausytis toniuku, o as paziurejusi i bala po savimi tik dabar pamatau, kad vandenys zali. Klausausi savo zuikio sirdukes ir girdziu, kaip akusere is posto kviecia ta pati gydytoja, kuri vakar mane apziurejo ir sako, kad labai vandenys negrazus. Kai dabar prisimenu, tai nepatogesnes situacijos, kaip lipti visai varvancviai ant kedes, nesu patyrusi. Gydytojas apziurejes aptinka 2.5cm ir liepia susikrovus daiktus keliauti i gimdykla. Einu, o paskui mane bega valytoja su skuduru ir valo balas Na nubegus vandenims saremiukai jau visai smagus pasidare. Daiktus dejausi su pailsejimais, taciau atejo akusere ir ragino paskubeti, as dar spejau pranesti vyrui, kad jau atvaziuotu. Atvaziavo, kai as jau gulejau priraisiota ant stalo. Pykau viduje, kam reikia tuos toniukus nuolatos uzrasineti, juk vaikstant daug lengviau iskesti saremius Taip vyrui dar neiejus i gimdykla, mane pirma karta supykino. Tada pasigailejau, kad vakar valgiau tik pora bananu, buvo taip silpna, kad vyras nesitrauke nuo manes su basonu. Visada jauciausi pakanti skausmui, taciau tada mano organizmas supasavo. Pasirasiau epidurui ir man ji sekmingai padare. nuo tos akimirkos jauciausi kaip atostogose. Vyras skaite man to ketviradienio "Zmones", o as snaudziau. Kai pradejau jausti nora stumti, paaiskejo, kad mano kaklelis atsidares, bet nepakankamai. Truksta labai labai nedaug, bet jis kaip ir nebeatsidarineja. Gydytojas liepe laukti iki 12. Laukem, taciau pradejo blogeti vaiko toniukai. Taip apie 13 val. jie jau snekejo apie operacija. Skaiciai monitoriuje baisiai mazejo, o mano stumimas, atsizvelgiant i siaurus gimdymo takus ir nemenka vaikucio galvyte turejo buti ilgas. Ir dar gydytojo zodziai: jusu vaikas dusta...
Tai padejo apsispresti. Laukdama operacijos ir jau vaziuodama i operacine as jau prakvepuodavau stangas, jauciau kaip maziukas verziasi i pasauli ir laukiau kad man kuo greiciau padarytu narkoze ir nebejausciau to jausmo. Anesteziologe gloste mano galva, kol as pamazu pradejau noreti miego. Jutau kaip pjove, nors ir perspejo, kad gali buti nemalonu, nieko nemalonaus nepatyriau- atrodo net atsipeikejau nuo narkozes, kai isgirdau ji verkianti. Tai uzsimerkdavau, tai vel atmerkdavau akis. Labai norejau miego, bet bijojau uzmigti ir nepamatyti sunelio. Pykau, kad man jo is karto nepagulde ant krutines. Priejo kakzoks gydytojas, pasake, kad berniukas sveikas. As dar nemaciau jo, o skruostais jau riedejo asaros, juk as girdejau to zmogucio balsiuka, jis verke nesustodamas. Paklausiau kazkokios moters, kodel man jo neatnesa ir ji akimirksniu atnese man maza rysuleli, atsuko ji man, o man uzteko vieno vienintelio zvilgsnio, kad tas vaizdas isireztu atmintin visam gyvenimui- mano angelelio veidukas. Atrodo tik sekunde, o as jau niekada nepamesiu savo kudikio tarp burio kitu, visada zinosiu, kuris mano... Pabuciavau ji i kaktyte, kaip man apsvaigusiai nuo narkozes ir jausmo liepe moteris, nors man ta sekunde zvilgsnio buvo keliskart svarbesne. Paskui girdejau kaip nesa parodyti berniuka vyrui, laukianciam uz duru, girdejau, kaip rusiskai tarpusavy snekasi gydytojai, kurie mane tuo metu siuvinejo. Liepos 16 diena, 14:25.Kai mane veze i pooperacine palata labiausiai norejau miego ir gerti. Man pazadejo atnesti suneli po 2 valandu, kai pailsesiu. Pamenu, kad leido morfiju, kuris nepadejo ir negalejau uzmigti, jausdama randa. Kai pagaliau pabudau siek tiek pamiegojusi, atejo sesute is naujagimiu skyriaus su mano svenciausiu rysuleliu. Kai paklause, ar galesiu atsigulti ant sono, sutikau, nos tai atrode neimanoma. Sukausi letai, centimetras po centimetro, bet kai man salia pagulde mano berniuka ir priglaude prie kruties, kad ir kaip banaliai skambetu, skausmo as nebejutau. Plaukiau euforijoje, nes grazesnio zmogaus uz savo sunu nebuvau maciusi.
Myliu Tave, Taurai
