Aciu Natuke, kad pasiteiravai.Mes jau 3dieneles kaip nebesergam, pradejom vel pienuka valgyt tik va, kad biski svorio numetem tai reiks atgaut
O seip viskas labai gerai, svarbiausia, kad nedingo pienukas ir lele vel gali megautis juo
Dukra vien mano pienu gyva buvo iki pat metų ir 3 mėnesių. Tiesiog nieko nenorėjo. Tik kai krūminiai dantys išdygo ir paragavo nesmulkinto maistuko, pradėjo valgyti. Matyt kūdikiškas trintas maistelis jai tiesiog neskanus atrodė. O sūnus jau nuo 9 mėn pradėjo valgyti ne vien pienuką. Aišku, iš šalies pasižiūrėjus gal nenormalus toks ilgas maitinimas tik pienu, bet jie nenorėjo, o aš per daug ir nebdandžiau pratinti. Kiekvienam savo. Pakako to pieno, sveiki augo, svoris kaip ant meilių kilo, tai ir leidau patiems užsinorėti šio to daugiau. Tiesa, vaisus nuo 6 mėn abu vis paragaudavo. Nors tiek.
as savo dukryte kol kas maitinu tik savo pienuku. Daugiau nieko ji nera ragavusi Bet va po poros savaiciu, t.y. nuo poros menesiuku jau pradesiu duoti darzovyciu po biski. Ziuresim kaip ji reaguos. Taip knieti
As savo mazyli maitinau tik mamos pienu iki 4,5 men. Mazyliui daviau pora laseliu per diena burokeliu, morku ir obuoliu sulciu. Nuo puses metu daviau ragaut darzovines kosytes, veliau mesytes t.t. Bet visiska atsisveikinom su pienuku sulaukus metuku
Gal čia "ne visai į temą" (kaip tos blondinės iš "Dviračio žinių" sako), bet papasakosiu, kaip atrodė perėjimas nuo MP prie kt. maisto tarybiniais laikais. Taigi: maitinau sūnų pati, pienas žliaugė upėm, svoris augo puikiai, 4 mėn. pasitikrinom - viskas OK. Tada (turbūt ir dabar?) reikėjo kas mėnesį lėliuką nešt parodyt savo daktarei. Taigi nueinam 5 mėn., mano gerosios daktarės nėra, pavaduoja kažkokia žiežula, klausia, kuo maitinu. Sakau, kad savo pienu, dar duodu po kelis šaukštelius sulčių. Klausia, ar duodu košių, sakau, kad ne. Kadgi pradėjo šaukt - "jūs ką sau galvojat, vaikui jau 5 mėn., o košes privaloma duot nuo keturių su puse mėnesio, kas per mamos nerūpestingumas... " ir t. t. Truputį valdydamasi, kad neprunkštelėčiau (nebuvau piemenė, kuri išsigąsta aprėkta), ir truputį susirūpinus (vis tik pirmas vaikas) klausiu, ar čia taip jau baisu - pavėluot 2 savaites. Išgirstu nauja porciją rūsčių pamokslų... Grįžtam namo, ką gi, virsiu košę. Tinkamiausia, sakė, manų. Išverdu skystą, susiorganizuojam buteliuką, žinduką, pripilu - nebėga... padidinam skylę - kliokia... Po kelių žindukų sugadinimo lyg ir nutaikom. Vaikas nenori nė žiūrėt į butelį ir reikalauja mano pieno. Šiaip taip įsiūlom. Neryžtingai patraukia (šiaip iš butelio nieko negėrė - tik iš manęs arba šaukštelio), patenka tos košės į burnytę... O varge... Aš ir dabar prisimenu tą kupiną pasišlykštejimo ir pasipiktinimo išraišką, ir kaip geras 5 min. graudžiai verkdamas rankytėm trynėsi snapelį, valydamas tą šlykštynę... Pamaitinau normaliai, užmigo, o aš atsipūtus išviriau tirštos grikių košės. Atsibudusiam pasiūliau šaukštelį - ilgai čepsejo, kol nugurkė ir išsižiojo dar... ir dar... ir dar... Taip, net 2 savaites vėliau negu tarybinė pediatrija liepė, pradėjom valgyt košes - grikių, ryžių, daržovių... ir varškę, mėsytę ir kitus skanius dalykus. Aišku, viską užgerdamas mano pienu (iki metukų). O manų košės nevalgė daugiau niekada, net daržely, kur buvo privaloma valgyt viską, kas paduota. Nevalgo ir dabar... Kitą vaiką, dukrelę, maitinau tik savo pienu iki 7 mėn. (dar duodavau sulčių ir trintų vaisių), nes iki to laiko košių nenorėjo, o aš labai ir neįkalbinėjau. Manų košės jai pasiūliau (labai nedrąsiai) iš šaukštelio - tiko... Tiko ir kitkas, bet pati dar maitinau iki pusantrų...
tai reiks atgaut 
ir lele vel gali megautis juo 
