Aš niekam nereikalinga

#49
QUOTE(laurelle @ 2005 10 11, 19:41)
Man ir taip sunku, o jus dar ir tyciojates, idomu ar pasiseks... Norisi palaikimo, o gauni "ieškok psichologinės pagalbos, kad padėtų save teigiamai vertinti.

Buvau išvykusi, negalėjau atsakyti. Nesityčioju, jokiais būdais, esu gerokai vyresnė, galėčiau būti tavo mama. Dalinuosi savo patirtimi, patariu tikėdamasi, kad gal būt tau kas nors iš to ką sakau, užklius ar bent privers daryti išvadas. Lankiausi pas psichologus pati, turėjau problemų, kai labai sunkiai susirgo mano antroji dukra ir nežinojau kaip pasisuks jos gyvenimo kelias, gal būt į nebūtį... Kaltinau save, jaučiaus labai bloga mama, dukra pasveiko, o jausmas liko. Tai va, psichologas liepė man surašyti dešimt teigiamų savo savybių ir dešimt neigiamų: teigiamų surinkau, gerokai galvą pasukusi, tik 4 ir viena iš jų buvo - labai skaniai kepu blynus, neigiamų buvo daugybė ir labai lengvai jos rašėsi. Man padėjo profesionali pagalba atsikratyti kaltės jausmo, pajusti savo vertę, atgauti pasitikėjimą. Dabar be problemų galėčiau išvardinti 10 ir daugiau savo gerųjų savybių, viena iš jų, kad ir tai, kad atsiliepiau į tavo nevilties pilną laišką.
QUOTE(laurelle @ 2005 10 11, 19:41)
Nežinau kaip kiti, o aš vengiu amžinai nelaimingų, žmonių begyvenimo džiaugsmo, visiems būna kilimų ir kritimų, gerai pasukus galvą visuomet rasi kelias išeitis"...

Čia mano mintis, atsidūrusiam žmogui nelaimėje ar bėdoje, stengiesi išklausyti, padėti, bet kai jis nieko nedaro, o tik kada besutiksi sako, kad jam blogai, pradedi jo vengti, kam beklausti ir bepatarti, kai žinai, jog tavo žodžiai nelabai girdimi. Iš tikrųjų visi mes turim problemų, vienos paprastesnės, kitos sudėtingesnės, o kitos visai sudėtingos.Sprendžiam jas, kai kurias patys, kai kurias draugų padedami, kai kada ir psichologų, o gal būt ir kunigo pagalbos prireikia. Kam kas arčiau prie širdies.

QUOTE(laurelle @ 2005 10 11, 19:41)
Niekas nenores taves suprasti, tik tu pats, niekam nera idomios tavo problemos...

Įdomios tavo problemos ir supermamos jautrios, kiek jų tau į pagalbą atskubėjo!

QUOTE(laurelle @ 2005 10 11, 19:41)
Kai nesi pats kazko panasaus patyres nesuprasi. Kad ir tai, pvz., kad nealkoholikui sunku buna suprasti, kodel alkoholikas, suvokes kad turi problema, liga negali nustoti gerti..

Ne viena ir meilę nelaimingą patyrusios, kartais ne vieną, o kelias, gal ir dabar nelaimingos su savo meile gyvendamos...O alkoholikas suvokęs savo problemą nemeta gerti, todėl, kad nelabai to ir nori... Lengviausia pasakyti esu silpnas ir nieko nedaryti...
Keistis sunku, per vieną dieną tai neįvyksta, daug pastangų, analizės reikia, o pagaliau ir gyvenam tam, kad su amžiumi išminties žmogiškos įgautume.

Ar galiu paklausti, kas būtų, tarkim, jei liktum viena, nerastum savo išrinktojo, juk daug vienišų moterų yra, ar išsiskirtum, metus kitus pagyvenus? Ar taip ir būtum nelaiminga visą gyvenimą? Gal tą norą mylėti, būti reikalinga galima dar kaip nors realizuoti? Kad ir kažkam padėti, pvz., padėk senam žmogui pereiti kelią ir tu jau reikalinga...Didelis noras mylėti, mylėk ką tik nori: mamą, brolį sesę, priimk juos tokius kokie yra, be didelių reikalavimų, atleisk jiems, jei jie nėra tokie tobuli kaip tau norėtųsi. Čia ir tik pavyzdys.
Atsakyti
#50
QUOTE(laurelle @ 2005 10 12, 09:45)
Aciu labai labai labai Jums visoms!  4u.gif
Tikrai geriau jauciuosi! Bent jau zinau, kad jei ka, tai galiu cia pasipasakoti ir man ATSAKYS! Tiek daug graziu zodziu ir padrasinimu sulaukiau  smile.gif Nors to visiskai nesitikejau! Ir supratau, kad ne as viena turiu panasiu problemu, kad yra ir kitu, kurie su tuo susidure ir kurie man dabar taip padeda, taip padrasina... ACIU!
Kai bus sunkiau, ir vel parasysiu, tikiuosi, nuo manes dar galva neskauda  Man svarbus Jusu palaikymas ir nuosirdziai viliuosi, kad galesiu pasidalinti savo isgyvenimais. Ir kad ismokstu rodyti savo meile, kad ir sesei dabar. Ir pradedu vis labiau ir labiau pasitiketi savimi...
Gal man tokia nuotaika del to, kad eina i pabaiga studijos, matau, kad daug jau dirbanciu studentu, nepriklausomu ir savarankisku, turinciu gyvenimo tiksla ir zinanciu del ko, jo siekia... O as tiesa pasakius, nesuvokiu KAIP pavyksta derinti studijas su darbu  sad.gif Nezinau kodel, bet siekiu geru studiju rezultatu... Keista... Jau nuo mokyklos laiku yra tas hiper pareigingumas ir atsakingumas, viska paruosiu, paskaitas lankau... O kai pagalvoji, kas butu jei dirbciau... Nei viena nei kita nespeciau atlikti gerai. Gal cia jau koks sindromas? Viska noriu atlikti gerai, nors puikiai suprantu, kad ne visada viskas pavyksta ir visiems taip buna ir nereikia daryti is to problemos... Kazkodel pastebiu tik tuos, kuriems viskas puikiai sekasi, kurie turi grazias seimas, idomu darba, viska speja ir sugeba... O juk tiek daug ir
1. nedirbanciu studentu, kad ir toj pacioj mano grupej!
2. vienisu zmoniu, kurie yra net vyresni uz mane.
3. daug zinanciu, bet nemokanciu laisvai bendrauti pries publika (kad ir kai kurie nedaug patirties turintys destytojai!)
ir t. t.

Tikiuosi, kad pavyks kaip nors pasikeisti... Kaip nors pakeisti savo mastysena. O juk, atrodo, visai nedaug tam reikia: tik jaustis kazkam reikalingai... Kai matyciau, kad kazkas manes laukia, kad kazkam manes reikia ir kad, kazkas yra laimingas mane turedamas, tai taip gera ir ramu butu ir nerupetu, ka apie mane galvoja kiti, kokia jiems atrodau...
Na gerai, baigiu rasyti, skubu i paskaita! O kiek minciu dar  rolleyes.gif


O šitos tavo mintys mane labai pradžiugino.

Tu jau supranti, kad perfekcionizmas nėra gerai gyvenime, nėra tobulų žmonių, tobulų tarpusavio ryšių, tobulo bendravimo, tobulos meilės ir nėra tobulo gyvenimo. Jei visi tobuli būtume, kaip nuobodu gyventi būtų.
Atsakyti
#51
Laukiau laukiai jo skambucio, bet taip ir neskambina, paskutini karta pries menesi mazdaug... Buveu tvirtai pasiryzusi pradeti viska is naujo, nebegalvoti apie ji, susitelkti ties mokslais bent dabar, bet... Tos mintys... MAN JO TRUKSTA. Siandien nusprendziau paskambinti as, bet isgirdau balso pasto pranesima. Nesupratau. Juk jis jo nenaudojo. Man ir vel liudna dabar. Suprantu, kad kvaila kazko tiketis, gal jau kita turi, bet tas tikejimas nedingsta vien tik apie ji pagalvojus...
Atsakyti
#52
QUOTE(laurelle @ 2005 10 22, 17:27)
Laukiau laukiai jo skambucio, bet taip ir neskambina, paskutini karta pries menesi mazdaug... Buveu tvirtai pasiryzusi pradeti viska is naujo, nebegalvoti apie ji, susitelkti ties mokslais bent dabar, bet... Tos mintys... MAN JO TRUKSTA. Siandien nusprendziau paskambinti as, bet isgirdau balso pasto pranesima. Nesupratau. Juk jis jo nenaudojo. Man ir vel liudna dabar. Suprantu, kad kvaila kazko tiketis, gal jau kita turi, bet tas tikejimas nedingsta vien tik apie ji pagalvojus...

Meilė išgydoma kita meilės atmaina. Jaunos merginos tikrai ir stipriau įsimyli ir stipriau sievartauja. Tik mes jau tai prėjusios galime apsipasakoti, kas būna vėliau. Tikrai tokie sielvartavimai neišvengiami, jie užgrūdina ir subrandina, tai žiauru, bet nusivylimai neišvengiami. Vienos meilės krikštą gauna paliktos su vaiku, kitoms labiau pasiseka ir prasielvartauja nenusisekusią meilę paaukoję pirmą bučinį. Pasaulyje yra dar daug įdomaus: gali neįsileisdama į artimus santykius draugauti su kitais, kol jausi kad apsiraminai. Juk viskas bus gerai. Ir nepyk ant tų kurie patarinėja, nes palaikyti iš ekrano labai sunku, nei apkabinsi, nei galvą paglostysi...
Atsakyti
#53
Sveikos 4u.gif

Sakykit, ar as visai galva pametusi?
Ir vel mes su tuo mano vaikinu pradejom bendrauti. As jam visgi prisiskambinau po to karto, kai jis neatsake i mano skambuti. O nuo to laiko ir vel viskas atsinaujino, ir vel jis skambina, raso zinutes, sako, kad myli, kad galvoja, kad kitu jam nereik. Ai, nezinau... Skambino siandien, sake, sumokes uz bilieta, kad pas ji atvaziuociau bent kelioms dienoms. As tai nenoriu jo pinigu imti... Nezinau, turiu jau toki bruoza, kad nemegstu imti kitu pinigu, kazkaip po to skolinga jauciuosi, o pati tiek isleisti negaliu. Tai ir nezinau, dar rytoj skambins. Nesuprantu as, ar tikrai jis mane myli... Kodel tada buvo nustojes skambinti, kodel nieko neaiskino, kodel neatsakinejo i skambucius? Bet as kaip beprote, noriu lekt pas ji...
Man tokia dilema dabar. Is vienos puses - sirdis, man jo nepaprastai truksta, is kitos - protas, kuris sako, kad ar mes tikrai galetume but kartu. Palikti viska cia ir, seima, karjeros galimybes ir pan. ir vykt i uzsieni, kur jau busiu tik antraeile piliete, uzsieniete, vardan buvimo su juo...
Atsakyti
#54
QUOTE(laurelle @ 2005 11 05, 01:54)
Sveikos  4u.gif

Sakykit, ar as visai galva pametusi?
Bet as kaip beprote, noriu lekt pas ji...
ir vykt i uzsieni, kur jau busiu tik antraeile piliete, uzsieniete, vardan buvimo su juo...

Klausyk, ar neskamba pavojaus varpai?
Koksai užsienis? Ar nežinai kuo baigiasi "užsieniai" jaunoms merginoms? Važiuoti pas jį? Kur jis tave kviečia? Gal pas savo tėvus pristatyti ar nežinion?
Mergaite, negasdink. jei išvažiuosi tikrai nusivilsi.
Dėl jausmų- rašyk sau detalų dienoraštį. Skausmas aplanko- imi sąsiuvinį ir surašai viską, kas tuo metu ateina į galvą, o vėliau aprimusi po dienos kitos perskaityk- pati daug ką suprasi. Jauna mergina, kai prabunda jausmai kaip tik taip elgiasi kaip tu: blaškosi, nelaimingai įsimyli, kankinasi. Daugiau savigarbos išdidumo. Ar gerai supratau: tave kviečia į... užsienį? Ir tiki, kad žmogus visiškai nerodęs normalių pagarbos ir meilės ženklų, neparduos tavęs į viešnamį? O gal gyvendama su juo viename kambaryje tikiesi romantiškų santykių? ar pasiruošusi seksui su tuo vyru? Ar neapvils tavęs. Tikiuosi neužsisklęsi nuo tokių mano gasdinimo ir apmąstysi viską labai gerai. Prisimink tavo amžiaus moteris, išgirdusi kritiką savo jausmų atžvilgiu dažnai supyksta ir neklauso jokių patarimo ir bando apsvilti sparnelius. Būk protingesnė už daugybę jau nukentėjusių.
Atsakyti
#55
QUOTE
Koksai užsienis? Ar nežinai kuo baigiasi "užsieniai" jaunoms merginoms? Važiuoti pas jį? Kur jis tave kviečia? Gal pas savo tėvus pristatyti ar nežinion?
Mergaite, negasdink. jei išvažiuosi tikrai nusivilsi.


Jis gyvena Italijoje. O as ten mokiausi kuri laika, tai taip ir susipazinom. Tiesa, ji pazinojau 4 menesius. Pazistu ta miesta, nes ten gyvenau. Pas tevus nekviecia, nes jie ne kartu gyvena. Nezinau, tikrai nepykstu ant Jusu, kaip tik patarimu laukiu, nezinau kaip elgtis, kaip ir ka jam paaiskinti. As noriu but su juo, bet tuo pat metu nezinau, ar kas nors galetu iseiti...
Del sekso, tai nezinau... Tarp musu to nebuvo, bet jis nuolatos kartodavo kad to su manim nori... Tai ir del to dar nerimauju, juk ne savo lesomis ten vaziuosiu ir neturesiu nei viesbucio nei nieko, kur galeciau buti viena. Zinau, pasakysite, kad nesukciau sau galvos, bet noriu viska issiaiskinti, noriu pabuti su juo. Gal net ir noriu nusivilti, nes kitaip niekad jo nepamirsiu. Man neidomus kiti, galvoju tik apie ji, nepamirstu jo.
Ka man daryti? Kaip viska isaiskinti ir suprasti? Nes pamirsti negaliu ir mane tie neuzbaigti santykiai be galo slegia...
Atsakyti
#56
Skaitau ir man vienintele mintis kyla. Tu neisizeisk, nesupyk, taip tik man atrodo, o zinai, is salies galima ir suklysti 4u.gif
Grizkim i vaikyste- sakei, kad nebuvo svelnumo, jausmu rodymo(kad mylima, kad reikalinga ir pan.) Tevai aprupino materialiai (ir mane, kad to seimos funkcionavimui per akis), turbut akcentavo mokslo svarba, kad buti "gerai mergaitei" reikia mokytis, stengtis ir pan.
Atitrukai nuo seimos, budama uzsienyje. Atsirado zmogus, tarsi uzkisantis visas vaikystes nuoskaudas- duodantis tai, ko truko visada. Prisirisai prie jo, jo zodziu, graziu jausmu ir t.t. Bet tu vertini ta zmogu, ta vaikina, ar tuos pozityvius dalykus, kuriuos is jo gauni(emocinius) ? Stai ka tau reikia issiaiskinti g.gif
Gal tau svarbus tas demesys, grazus zodziai, apkabinimai, etc., bet ta pati gali duoti ir Jonukas, Petriukas ar Tomukas???
Tu ji idealizuoji, nes toli, pasiilgai, bet ar realybe irgi tokia rozine??


Sunku sau pripazinti tokius dalykus, save analizuoti, bet tik taip rasi kelia i tai, kas tikra. Atsiprasau, jei kazkuo tai rasydama iskaudinau, kartais reikia ivairiu nuomoniu-pasaliniai kartais yra musu atspindziai veidrodyje, rodantys ne tik grazius dalykus. Sekmes tau smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo -Linda-: 05 lapkričio 2005 - 15:02
#57
QUOTE(laurelle @ 2005 11 05, 15:39)
Jis gyvena Italijoje. Ka man daryti? Kaip viska isaiskinti ir suprasti? Nes pamirsti negaliu ir mane tie neuzbaigti santykiai be galo slegia...

Papildomų garantijų užsitikrinimas(kontaktiniai patikimų žmonių adresai ir telefonai, bent vienas pagal kitą liniją pažįstamas asmuo tame mieste), iš vyruko pusės psižadėjimas pristatyti tėvams ir iš anksto rezervuotas viešbučio kambarys, kurio Nr ir kitus duomenis patikrini pati ir įsitikini savo keliais surastais duomenimis ar tai tiesa. Bilietai į abi puses, gavusi pasirūpini kur laikyti, kaip ir pasą. Toliau pati galvoji kas ir kaip. Pats seksas ne toks jau blogas dalykas, tik kad dabar tiek rašo apie žmonių pardavimus, kad... Paprasčiau pakviesti atostogas praleisti kartu čia Lietuvoje. Tegul atlekia saviatgaliui, Kalėdoms. Pačiai jaukiau bus. Tik tame pasakojime yra kažkoks netikrumo jausmas, bet čia žinai vyresnių moterų baimės, ne visada pagrįstos. Tas jo pradingimas ir jokių komentarų , o paskiau vėl ai kaip atsiminė. Pati gali nuspręsti, ar tikrai ten koks pavojus ar ne. Šilumos ištroškusi išsikankinusi širdis menkiausią dėmesį priima su begaliniu dėkingumu ir begaline meile. Kalbu iš savo labai panašios patirties, buvusi beviltiška kankinanti meilė, verčia žerti tokius patrimus. Jauna irgi sakiau pritapsiu ir prie velnio, kad tik galvelę paglostytų. Saugokis tokios klaidos, nes daug kainuoja.
Atsakyti
#58
QUOTE(laurelle @ 2005 10 10, 14:44)
AS NIEKAM NEREIKALINGA. Ar gali buti kas nors baisiau uz vienatve ir jausma, kad taves niekas
nemyli, kad tu pati nemoki myleti, nemoki rodyti savo jausmu? Kvaila, ar ne? Nemoku rodyti savo jausmu.
Bet as tokia esu. As jauciuosi butent taip. Jauciuosi vienisa ir nieko nemylima, nors esu jau 22 metu.
Visa gyvenima man truko silumos. Niekad negirdejau is tevu "tave myliu", niekad negaledavau ateiti
pas mama ir pasipasakoti jai, jei turedavau kokiu rupesciu. Truko man naturaliu ir tokiu paprastu,
"nieko nekainuojanciu" meiles israisku - buciniu, prisilietimu, grazu zodziu...
Formalus bendravimas? Gal cia tiktu toks apibrezimas... Gerbiu savo mama. Zinau, kad ji rupinasi mumis
(turiu ir broli ir seseri). Netruksta mums materialiniu gerybiu, nors ir nesame is turtinguju.
Gyvenu iki siol su seima... Neturiu vaikino, esu nepasitikinti savimi, einu pasroviui ir neturiu
ryzto kazka keisti...
Per visa gyvenima turejau tik viena vaikina... Ir tai nesugebejau jam parodyti savo jausmu.
Su juo jauciausi mylima. Kokia laiminga budavau, girdedama is jo begale komplimentu, kaip dziaugiausi
ji matydama ir kaip man truko, kai jo nebuvo salia. Norejau jaustis mylima, juk kiekvienas to nori...
Is jo gavau tai, ko man labiausiai truko. Buciniai, paglostymai, prisilietimai, komplimentai - jis
be to tiesiog negalejo. O as buvau tokia laiminga. Keista jums gal... Bet as nesugebejau jam atsakyti tuo paciu...
Tiesiog nemokejau jam pasakyt net paprasciausio komplimento, nemokejau svelniai paglostyt, pabuciuot...
Napajutai to svelnumo vaikysteje, paauglysteje, o dabar pati pasidariau salta...
Nemokejau rasti tinkamos akimirkos, parodyti, kaip man gera, kai jis yra salia. Man visa tai NEBUVO ir nera naturalu,
as turiu galvoti, turiu mokytis... Suprantu, kad jums tai keista ir nesuprantama, bet...
Pradekim nuo to, kad viskas pas mus prasidejo ne taip kaip visalaik tikejausi - pradzioj bendravimas, o paskui kazkas rimtesnio.
Pirmo pasimatymo metu isgirdusi jo "ar galiu tave pabuciuoti" pajutau toki malonu jausma viduje, bet tuo pat metu
"signala", "kodel?", juk jo nepazistu. Neleidau jam per daug, bet ir neatsilaikiau atsiradusiai aistrai. Gerai, kad nebuvom vieni...
Veliau jauciausi nekaip, o ir draugai "patarimu" negailejo. Be to, ir pati zinojau, kad po 4 menesiu turesiu grizti i Lietuva...
Gal cia kaltas mano gilus isitikinimas, kad pradzioje reiketu visapusiskai pazinti zmogu pries pradedant kazka rimtesnio.
Bet tesesi musu bendravimas. Grazus zodziai, buciniai mane svaigino, bet bijojau, kad tai tik zodziai ir pazadai. Juk jis nemazai merginu
buvo turejes...
Ai, nepapasakosi visko... Ir taip, sokineja mintys nuo vienos prie kitos...
Dabar esame issiskire jau daugiau nei 3 men. Esu Lietuvoje, o jis liko uzsienyje (as ten mokiausi).
Zadejo skambinti, atvaziuoti, bet... skambuciai reteja, o ir del atvykimo nieko konkretaus...
O as kenciu. Gal jis taip ir nesuprato, kad as noriu buti ir toliau su juo, pati anksciau dvejodavau.
Esu dabar vel su seima, tampu ir vel tokia pat salta kaip ir anksciau, nebegirdziu jau jo "as tave myliu",
nebejauciu demesio ir silumos... Jauciuosi vienisa, nesuprasta, neturiu kam pasipasakoti...
Neturiu tikslo ir vel plaukiu pasroviui, nors ir gerai sekasi studijos, bet nesitikiu karjeros, nes
esu per daug nepasitikinti savimi, nemokanti bendrauti. Esu egoiste, nemoku myleti, nemoku NIEKO. Nerandu
savo vietos gyvenime...


Pazistamas jausmas teko isgyventi, bet isu pirma Tau dar tik 22m. dar viskas priesaky - turi kovoti pati su savimi, myleti save, kovoti uz ateity, jei plauksi pasroviui- nieko nepasieksi, nieks neatves tau draugo i namus galvok, taip aha, buvai uzsieny gal dar gali isvykti dirbti ten pat, kur draugas, kartu praleisk laika su kitais diskotekoje ar pan.
Kartais reikia laiko viskam, neuzcisiklink viename taske, ir laikas sudes visus taskus.
Atsakyti