QUOTE(Shalimar @ 2005 10 15, 23:20)
Sutiksi kita zmogu, kuri pamilsi, ir suprasi, koks jausmas, kai ta pati daro mylimos rankos Tada apgaudinesi vyra.Na kuriam velniui to reikia, jei jau dabar blogai? Skirkis ir kuo greiciau, tuo geriau.Bus skaudu dabar, bet bent jau isgelbesi savo gyvenima ir galesi nugyventi ji kaip pilnavertis zmogus.Man buvo irgi labai sunku, bet as tai padariau, ir dabar jauciuosi daug lengviau.
Dar gali jam duoti sita paskaityti
Dar gali jam duoti sita paskaityti
Taip, sutinku...aš irgi iki vestuvių jau abejojau ar tikrai tai tas žmogus, bet gal per daug prisirišus buvau - pirma meilė... O dabar, po 11 metų pažinties ir 6 metų santuokos - nebegaliu pakęsti jo prisilietimų, nenoriu bučiuotis... Košmaras... Stoviu prie savo šeimos griuvėsių ir žvelgiu į neaiškią, bet norisi tikėti - šviesesnę - ateitį. Liūdna. Graudu. Pikta. Bet taip jau išėjo. Irgi gan ilgai tiesiog prisiversdavau mylėtis, nes juk reikia, juk žmona esu. O jaučiausi beveik kaip prostitutė... Nors pats vyras ir atšaldė visus mano jausmus sau, galima sakyti - pats kaltas, bet kas iš to? Nieko tuo nebepakeisi - jis nebetraukia, savo požiūrio pakeisti nesugebu, o ir nebenoriu gal jau...Apsimetinėt irgi jau nebegaliu - šlykštu. Tai ir lieka - trys įskaudinti likimai: mano, vyro ir vaiko. Atrodo, su dabartine patirtim dabar tokios klaidos nebedaryčiau - netekėčiau, jei būtų abejonių. Bet praeities nesugrąžinsi. Todėl pritariu: jei jau dabar negali su juo būti, netekėk. Dabar įskaudinsi vieną žmogų, jį palikdama...o likdama su juo, vėliau gali įskaudinti daugiau žmonių.
P.S. O straipsnis geras. Nusiunčiau jį savo vyrui - gal bus naudingas.