Net nezinau nuo ko pradeti pasakoti, nes sirdy taip sunku visa tai pakelti... Sedziu ir verkiu beprotiskai, neturiu kam pasiguosti, neturiu kam pasipasakoti, jauciuosi tokia vienisa, isduota, niekam nereikalinga... Lovytej guli maza 2 men. mergyte ir verkia...
Su vyru pradraugavome 5 metus, santykiai buvo nepriekaistingi, niekados nesipykome, prisiekinejome amzina ir beprotiska meile vienas kitam. Dar po 2 metu susituokeme, as buvau garantuota uz ji, uz save, uz mus, kad busime laimingi visa gyvenima, niekados tuo neabejojau. Metus laiko planavome kudikeli, kol pries 2 men. gime dukryte. 1 men. vyras beprotiskai dziaugesi dukryte, mylavo ja, nesiojo nuolat, net tevai negaledavo paimti, nes nuolatos rupinosi vyras ja. Stengesi ir kad man butu gerai, rupinosi mano sveikata, zodziu padejo kuo galejo. Po men. jis turejo gristi i uzsieny, kur turejo darba, mes dar likome Lietuvoje sustripreti ir tada planavome gristi irgi. Kelioneje vyras paveze pakeleive ir tai buvo klaida. Merga uzlipo ant jo vos tik nuvaziavus iki galo, o jis tam neatsispyre. Po to seke ju menesis bendravimo sms ir skype. O kai grizome pas ji, pamaciau visiskai kitoki svetima zmogu, kurio nebeatpazistu. Vyras pareiske, kad jam gera su ja, kad nzn ar ka nors dar jaucia man. O as nesuvokiu, kaip gali jausmai isnykti per men. nebuvimo kartu? Jis viska pasiryzes mesti, nubraukti 7 draugystes metus, galu gale 2 men. mergyte taip ilgai laukta taip pat nebeidomi. As nesuvokiu kaip kazkokia mergse sugebejo susukti galva, kad viska istrinti vardan jos?
Gyvenu dabar dar su juo, vis dar tikiuosi naiviai, kad jis atsipeikes vardan mergytes, kad pabaigs santykius su ja ir bus su mumis? Bet kaip yra skaudu matyti, kaip jie vis dar susirasineja sms, skype, nuo manes viska slepia, tarytum buciau nereikalinga ir pasaline. O as sedziu namie su vaiku ir verkiu.
Kaip man elgtis nebezinau? As ji vis dar labai myliu ir nzn kaip galesiu gyventi be jo?
sveikutė,
iškarto atsiprašau už necenzūrą, nes
žodžiai tegu liejasi laisvai ir mintys bus aiškesnės.
oi kaip viskas pažįstama...galiu pasakyti iš savo patirties,- naiviai tikėjau jo romano su kita nutraukimu, gražiais žodžiais, pažadais, vyko skyrybos, bet pagailėjau ir ...susitaikėm. bet vyrai jau tokie kiaulės. moka kaip šunys išsilaižyt ir toliau tyliai bėgioti pagal kalės užpakalį, ypač jei ta kalė gerai rujoja...o šiais laikais gerai rujoja tos, kuriom tereikia tik naudos, nesvarbu, kad kuilys apsišikęs...taigi, po 5 metų išryškėjo, kad romanėlis tęsiasi. taigi, - ir gyvent su tuo padaru nesinori, ir užleist savo vietos tai valkatai, - kodėl turiu palikt namus - jei jam netenkina gyvenimas su manim, tegul eina sau laimės ieškot pas tą, dėl kurios tiek nervų sau susigadinau, bet ne , - neina, prikibęs kaip vantos lapas. bet kuriuo atveju - gyvenimo neturi nei jis, nei aš. jis blaškosi, nes sušiktai( o gal ir visai ne ) jaučiasi, nes šeima viską žino, aš gyvenu su vyru, kuriuo nepasitikiu visiškai. kvailas tas šnipinėjimas, gaudymas ir įtarinėjimas, kuris užsibaigia mano naudai, o pagaliau jau ir nusibodo, vistiek žinau kaip yra, tai kam dar labiau save skaudinti. atrodo gal kitiems - tai ko gyveni?- spjauk ir gyvenk savo gyvenimą...nėra taip paprasta, nes yra daug dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, o galiausiai - kodėl turiu nuimti nuo jo atsakomybę ir auginti vaikus viena,- vaikai juk abiejų, tai tegul ir rūpinasi. paprastai išėję vyrai labai greitai savus vaikus pamiršta, nustoja jais rūpintis. tokia statistika. gyvenime ne tik malonumai, o sunkumus vyrai labai sunkiai pakelia...tik tiek , noriu pasakyti, kad psichologiškai tokį buvimą kartu be proto sunku pakelti...jei sąlygos palankios tavo naudai ir jauti, kad būsi pajėgi viena PILNAI išgyventi ir duoti vaikams viską, žinok ir tegul bus tau mano patarimas- labai sena patarlė sako - ,, sudaužyta vaza ir lieka sudaužyta vaza, kad ir kaip ją beklijuotum..." o aš pati palauksiu ir pažiūrėsiu,- ką dar gero man likimas pametės
