Sveikos visos mielosios merginos, moterys. Pradet rasyti labai sunku, nes situacija ilga ir paini. Tiesiog pasakysiu tik tiek, kad po 3metu kartu budama su zmogumi, kuris buvo ir draugas, poto ir vyras, o ir galiausiai kudikio tevas, supratau kad pradejau seimynini gyvenima ne su tuo

Jau metai laiko kaip noriu ji palikti, bet neplieku todel kad man jo gaila

todel kad jis manipuliuoja, verkia, nevalgo, uzsidaro, kartoja apie savo gyvenimo uzbaigima, kartoja kad suteikusi jam laime myleti, turreti sunu dabar viska noriu is jo atimti

jo artimieji sugeba itikint kad vel likciau su juo kartu, bet tada kai lieku vel verkiu ir peikiu save kad kiti itakoja mano sprendimus, kad pati negaliu stipriai atsilaikyti... Kur pasisemti tos stiprybes, kaip ismokti nepriimti kitu zmoniu zodzius giliai i sirdi?
Palaikymo nelabai turiu, nes mano tevai, sesuo gyvena toli nuo Lietuvos, artimiausai draugai taipat isvyke.. Tikiu, kad isejus vyrui as sugebesiu viena save ir suneli islaikyti. Gal tikrai bus sunku pradziai vienai, bet jau geriau taip nei but su zmogumi kurio buvimas salia nervina, namuose trintis.. Suprantu kad yra vaikas, bet manau jam svarbiausia kad ji myletu abu teveliai, nesvarbu, ar jie miega kartu ar ne..
Rasau cia tikedama, kad atsilieps moterys, kurios pacios paliko savo vyrus. Noreciau isgirsti kaip tai pasielgete ir kiek visa tai truko, ar poto nesigailejote kad buvo geriau but su zmogumi kurio nemylit, bet esat mylimos?