QUOTE(Biufka @ 2009 11 13, 09:37)
O aš bijau, kad ir taip jau vėluoju, nes tik šį mėnesį sužinojau, kad mano vaikas kitoks. Jam jau daugiau nei 3 metai. Norisi jam kuo greičiau padėti, lavinti. O aš net nežinau, nuo kurio galo pradėti, ar ne per lėtai viską darau, ar tinkama eilės tvarka.

(Jau minėjau anksčiau, kad iš pradžių DISC tyrimas mūsų mieste, paskui klausos tyrimas Kauno klinikose, paskui pirmoji konsultacija Vilniaus VRC, o tik paskui kai prieis eilė - 2 ar 3 savaitės (kiek ten paskiria?) VRC.
Sveikute,
visiskai nebijok ir nepanikuok, kad veluoji kazka padaryti - tavo ramybe ir tvirtybe yra vaiko emocines bukles pagrindas, o tai labai svarbu - padeti vaikui islaikyti emocine pusiausvyra, padeti jam susikoncentruoti ten kur reikia, bet laviausiai - padeti atsipalaiduoti ir nurimti, bent jau mano sunui to labai reikejo, kai buvo mazesnis. Kad su mano sunum azkas truputi ne taip, pastebejau apie 3-4 metus, bandziau tada paikonsultuoti PPT pas psichologe, bet ji problemos neiziurejo, nurase viska skyryboms, isgyvenimams del tecio isejimo ir tiek ziniu... po poros metu kreipiausi i PPT psichologus vel, nes poliklinikose tada psichologu dar nebudavo, o nemokamu konsultaciju daugiau niekas neteike. Bet ir vel gavau atsakyma, kad tiesiog tai toks vaikas, toks jo charakteris (sunkus) ir liepe laukti kol isaugs. Taip sulaukeme mokyklos, o ten pakele triuksma mokytoja - su vaiku neimanoma susisneketi, su juo aiskiai kazkas negerai. Tada vel kreipiausi i PPT, nes nezinojau kur dar kreiptis, o jie pasake, kad turetume su poliklinikos specialistais pasikonsultuoti. Tada prasidejo maratonas per specialistus ir galiausiai susidraugavome su psichiatre. Sunui buvo 7m. Praejo dar kokie 4 m, kol isgirdau diagnoze - Aspergeris. Pradzioje gydytoja man tik sake, kad tiesiog pas ji yra tam tikra liga, kuri apriboja jo sugebejima mokytis ir suvokti aplinka, ka girdeti man buvo sunku, bet ne taip, kaip isgirdus zodzius "Aspergerio sindromas". Kai susiradau info kas tai, maniau isprotesiu. Praejo nemazai laiko, kol nurimau, nustojau verkti ir suvokiau, kad mes jau daugiau kaip 10m pragyvenome nezinodami sio pavadinimo, o dabar juk niekas nepasikeite, blogiau nepasidare, atvirksciai - tik geriau, nes jau zinau kas mano sunui ir pradejau ieskoti budu jam padeti. Po truputi, po truputi - ir nuveikeme net labai nemazai... Aisku, jei butume susigriebe anksciau, jei tik kas nors butu pasakes, kad vaikui reikia rimtu specialistu... nezinau, kur ziurejo musu pediatre... O pati as isvis nieko nesusigaudziau - pirmas vaikas, iki tol nieko apie vaiku auklejima, raida, augimo ir vystymosi ypatumus - nezinojau ir negirdejau, neturejau supratimo kas ir kaip turi vykti. Kai pamaciau, kad jaunesnis broliukas kur kas greiciau ir geriau viska isisavina, perpranta, pagalvojau, kad jis matyt labai protingas ir sumanus - tiesiog gudresnis uz vyresniji broli, o kad vyresniajam kazkas rimto, net nepagalvojau... Svarbiausia, kad vis tik einam pirmyn - gyvenam ir dziaugiames triuso rezultatais

Sunus keiciasi akyse, su kiekvienais metais jis vis labiau panasus i bendraamzius, kai pries kelis metus skyresi is klasioku burio kaip juoda avis bandoje... Ir dabar aisku issiskiria, bet jo kalba, mastymas, elgesys mane dziugina, kai palyginu koks jis buvo pries 5-7 metus

Todel Biufka nepergyvenk - viskas bus gerai ir jums. Neskubek, neforsuok ir nesinervuok - nuo to nebus geriau nei tau, nei vaikiukui

Laikykites