Angelų mamos

Ir mes jau is kapeliu...Zvakuciu jura Tokia ramybe kapinaitese...
Namie taip pat uzdegem zvakuciu uz musu visu angeliukus

uzkresta tavo minties su nusviestomis kapinaitemis, nuvaziavome dar karta Labai grazu...ir pas mus ant kapelio dar daugiau zvakiu atsirado...Smagu, kad musu leliukai mylimi ir nepamirstami...nesvarbu, kad kai kas mums nepatinka...Ech...Ramybe

Prajuokinai mane

Mes kapeliuose buvom penktadieni,visi trys

Siandien namie dega zvakeles visu musu angeliukams

mes ir buvom apie 18 val ant kapu, tai zvakiu jura, o Vilniuj ar Kaune itariu dar daugiau.
nepasakyciau kad verkiau, tiesiog asaros srovele bego, be jokiu empciju...
vat pagalvoju dukryte siule palaikyt, bet neemiau, bijojau... o sita kudikeli nors ir mazulyti teko paciai i rankas paimt ... nors tik 20 savaiciu buvo, pagal dydi 17, bet neisivaizduojat koks tai mazutelis zmogutis , toks tikras miniatiurinis zmogutis su savo rankytem, kojytem, akytem...

na gal as cia forume tokia kaip reikiant zaraza, bet realiam gyvenime nemoku taip atsaut, geriau nutyliu, nenoriu izeist ar uzgaut, bet kai prikapsi ta puodyne iki virsaus, paskutinis lasas ziezula is manes isvaduoja, tai buna itin retai, bet tada jau teskiu ultimatumus arba, arba...

ir mes buvom tamsoj žvakelių pažiūrėt.. miglei įspūdis didžiulis, sakau, kad čia angeliukų šventė, tai ji taip džiaugiasi, sako - o kodėl niekas negroja? o torto nebus? vaikiškai ir naiviai dar...

o man šios trečiosios vėlinės kažkaip neįprastai ramios... graudu širdy... akyse... bet ramu irgi..

graudžiausia tai, kad mes visada, kol buvo gyva močiutė, per vėlines važiuodavom pas ją į kaimą prienų rajone... papietaudavom. toli gyveno, dažnai neprivažinėdavom... kažkaip tokios vėlinės man įsiminė... dieduko kapą aplankydavom.. o dabar jau trys metai, kaip visi tie, kas važiuodavo į kaimą, suvažiuoja pas mus... liūdna būti Tais.....

LAbas vakarelis

na ka prabego angelu sventes. Man irgi velynes siejasi su jura zvakiu. Su amzina atilsi tetute vaziuodavom kasmet proseneliu kapu tvarkyti, man reikdavo visada lapus sugrebti. Tetute buvo pedantiskas zmogutis tai viska nudailindavo. Buvo savotiskas ritualas, nors man proseneliai buvo tik tolimi zmones , niekad nematyti, niekada nepazinoti, kapas neturejo emocinio veido...Ryskesnius prisiminimus sukelia du kapeliai kaiminysteje- berniuku broliu nuskendusiu ziema eketeje ir dvieju mazu angeleliu tikriausiai naujagimuku... Tada buvau dar tik vaikas, paaugle, tada net negalejau atspeti, kad tu motinu likimas bus taip arti manojo....
Is tiesu VJ kartais taip beprotiskai liudna ir skaudu kai suvoki, kad priklausai ...Tiems...

MAn velines rami svente. Gal ta ramybe ir rimtis is vaikystes ir ateina. Angelelio netektis nieko nepakeite, atvirksciai as nejauciu liudesio, man tai tiesiog savaitgalis, kuris visada bus pazenklintas zvakuciu degimu ir pamastymais apie ta kita pasauli, kur galbut jaunos ir senos sielos tom dienom kelia puota....KArtais isivaizduoju, kad tai linksmas juoko ir selsmo kupinas sielu pasibuvimas su ritualais, sokais ir zaidimais, o kartasi tai isivaizduoti labai sunku, nes matyt vis dar labai baisu, kad gal but to kito pasaulio nera...

uzdegiau ir as zvakutes namie su cinamono ir obuoliu kvapu, dvelkianciu siluma salta rudeni, dvelkianciu ramybe ir jaukiais namais su viltim, kad tas jausmas pasieks musu angelelius, pasieks ju mazas sielas ir padovanos ta jausma kurio mes fiziskai nebegalim suteikti-namu, siemos, meiles ir silumos

GArzios jums svaites pradzios mielos drauges

kai mirė mamos sesuo ( 40 metų), žiūrėjau į močiutę - stovėjo tas dvi dienas tiesi kaip žvakė prie pašarvotos dukros... nei vienas veido raumenėlis rodos nekrustelėjo... ir tik po laidotuvių, grįžus namo, pratrūko... su tokia rauda.... po laidotuvių praėjus kažkur pusmečiui, nuvažiavau aplankyt močiutės, pas ją buvo apsigyvenęs tos dukros vaikiukas ( šeštokas), nes tėvas sudegė... sako man močiutė -" taip gražiai darius auga, matytų dabar jo mama, koks jos sūnus išaugo.. jau kai nevalioju ištylėt, bėgu į revą ir ten balsu rėkiu... "

sveikutes
mes irgi buvom visi ant kapeliu vakar vakare,toks didelis miestas atrodo kai viskas ziba mergytes miegojo kaip angeliukai kol mes uzdegem zvakeles savo angelui visi vaikuciai sustoja prie musu kapelio praeidami,juos kaip magnetas ten traukia,kokiu pusantru metuku mergyte kelis kart sugrizo stovejo ir ziurejo,ir berniukas pribego kokiu 4-5 metuku ir saukia"va radau Nojuka" is pradziu nesupratau,o pasirodo jo vardukas Nojus ir isivaizduoja kad ten jo kapelis

Sveikutes
Kaip sunkiai siandien dirbosi po atostogu .
O musu direktoriuke jau ismoko dainele "Du gaideliai". Tai plesia dabar, visi namai aidi

[quote=vaivos juosta,2009 11 01, 22:38]
ir mes buvom tamsoj žvakelių pažiūrėt.. miglei įspūdis didžiulis, sakau, kad čia angeliukų šventė, tai ji taip džiaugiasi, sako - o kodėl niekas negroja? o torto nebus? vaikiškai ir naiviai dar...

Labas mamytes
Smiltelei irgi patiko zvakiu jura, ji sako "pas kitus kaip kaledine egle su lemputem, zvakes visokiu spalvu" taip ir atrode, ir ji teisingai pastebejo ir taip pat klause, kaip Migle, tai jei svente, o kur vaises o siandien ryte klausia "kai numirsim, gyvensim visi danguj, susitiksim su broliukais, ir mes kaip ir jie turesim sparnelius?" sakau taip - turesim, tada ji "o tie sparneliai bus balti, is plonu plonu kauliuku"
Ramybe mano sirdi irgi gyvena...bet ilgesys ir skausmas yra labai didelis, labai labai labai didelis ir sirdis tokia vienisa be mylymuku

Sveikutes mergytes
Praejo zvekuciu dienele, mes irgi lankem kapelius. Labai grazus ir man tas zvakuciu juros vaizdas. Tokia ramybe sukelia. Vat ko niekad negalejau isivaizduot tai vietoj to kad dziaugtis auganciu vaikiuku lankysiu jos kapeli.
jau tuoj baigsis mano ilgosios atostogos ir reiks grizt i darba - dar vienas isbandymas (nelabai manes ten laukia).
dar pries tai planuojam su vyru kur islekt trumpam, pakeist aplinka, taip sakant.
Geros savaites visoms

Labas renciau, malonu, kad prisidėjai šiame skyrelyje prie mūsų.
Labutis ir visoms kitoms Mes ir lankėme kapelius, žvakučių jūra gėrėjomės su mergaite, uždegėme žvakeles ant Kevinuko, mergaitės gydytojos kapelių. Meteliuose mergaitė papuošė apleistus kapelius, uždegė žvakeles.
Labiausiai bijojau, kad pratrūksiu verkti ant kapų, tai vis galvojau, kad tik kas nors ateitų dar prie mūsų kapelio, kad pasikalbėti galėtume. Ir žinote, taip ir atsitiko: susitikom pas mus einančią Simuko krikšto mamą, mergaitės klasiokė su šeima - tyliai pabendravome, pasidžiaugėme, kaip gražu aplinkui. Neleidau sau pravirkti, bet buvo tokia, kaip jau jūs minėjote, ramybė...ramu, kad paminkliukas yra, kad gėlytės nenušalo... bet be galo graudu, kad mes tik trys... paverkiu, kaip ir dauguma, vakarais arba vonioje, kai niekas nemato ir negirdi...