QUOTE(Egle C @ 2009 11 03, 08:20)
Labas rytas,
na va, išgyvenau Vėlines šiaip ne taip... O diena šiandien ir vėl fantastiška kažkokia, dangus tokios spalvos, kaip mano dukrytės akys buvo...
Atėjau šiandien ryte į darbą ir supykau juodai. Eidama koridorium išgirdau dvi bobas (kitaip negaliu pavadint) kalbantis, supratau, kad apie mane, viena sakė, kad mane vakar kapinėse matė ir kad aš neverkiau, o kita atsakė, kad ir jai keista, kad aš per šituos du mėnesius nė karto darbe neapsiverkiau. "Matyt, nelabai tą vaikelį mylėjo...".
Kaip manot, ar ją jau dabar man pasmaugt ar dar šiek tiek palaukt?
tu apkalbu neisvengsi, o gyvent reik.
tiesiog paprasyk tu kolegu su kuriais dirbi 5min demesio ir pasakyk, kad nors tu palaidojai savo vaika, tebesi normalus zmogus ir turi gyvent toliau.
paklausk tiesiai gal kas turit klausimu? tegu klausia, bet tegul neapsnekineja
tie aplinkiniai ir savotiskos aukos nezino kaip elgtis ir kuriuo kampu prie taves prieit, o kai tiesiai viska pasakysi, manau isvengsi pakampiu kuzdesiu, pasakyk kad tave labai zeidzia tie zvilgsniai ir apkalbos.
nebijok sneket , busi isgirsta, zinos kaip su tavim elgtis
nors tu apkalbu visada buvo ir bus, bet manau jausies saugiau, tvirciau