QUOTE(brigitaraganele @ 2008 11 03, 16:39)
o ar žinote,kad antsvoris kankina tas ,kurios daro sau psichologinį spaudimą ,juk žmogaus organizmas yra gudresnis nei mes manome...paleidus tik mintį apie kokią nors dieta...mūsų organizmas pradeda kaupti atsargas...aš manau,kad dietos tikrai nepadeda jeigu nepakeiti savo gyvenimo būdo...ir šiaip reikia save daugiau mylėti...o kaip Jūs manot?
Pritariu. Bet paliesiu ne tik fiziologinį lygmenį. Iš patirties galiu pasakyti, kad storėju tuomet, kai jaučiuosi nelaiminga. Tada ir šaldytuvas tampa geriausiu draugu. Kai neturi gyvenime tikslų - iššūkių, kai dirbi nemylimą darbą, kai nematai gyvenime džiaugsmo, tuomet dieta gali tapti gyvenimo tikslu.
Gyveni, ari, ryji. Ryji, gyveni , ari. Ir jokio poveikio. Liesėji ir .....vėl storėji. Kad išlaikytum (prievarta) reikiamą svorį, reikia arba griežto rėžimo, arba keisti požiūrį į savo gyvenimą. Pastarasis būdas irgi neateina savaime, nes reikia daug dirbti. Stipriavalės sugeba ilgą laiką gyventi griežtojo kalėjimo rėžimo sąlygomis, o dauguma taip ir lieka svyruojančios.-, juk nusibosta būti pačiam sau prižiūrėtoju, norisi atsipalaiduoti. Požiūrio keitimas, man regis, dar sunkesnis dalykas, nei rėžimas.
Nes reikia išmokti mąstyti kitaip, nei įprasta. O tam dažniausiai nelieka laiko.
Žinoma, nenoriu visko suapvalint. Yra laikotarpių, kai svoris tarsi savaime auga: nėštumas, amžius, vasara - žiema, o dar genetika. Aišku, ir judėjimo trūkumas, nes dauguma iš mūsų juk nedirbam sunkių fizinių darbų, o valgom už keturis. T.Y. mes iš tikrųjų pavargstam psichiškai, o valgom taip, lyg sunkiai dirbtume fiziškai. Nors gal ir turi racijos tas valgymas už keturis, nes dauguma moterų sugeba išlaikyti visus keturis gyvenimo kampus: ir namai, ir darbas, ir vyras, ir vaikai. ai, pamiršau dar vieną svarbų kampą: nudirbant visus minėtus darbus dar reikia žūt būt išlikti patraukliai. Savam ir potencialiems.