Kaip mylėti svetimą vaiką kaip savo?

O man tokia nuomonė nepriimtina, nes tai tik etikečių klijavimas. Kas kita jei rašytų ką žmogus pats jaučia ir ar ji(s) galėtų vienodai mylėti vaikus. Būtent tokia formuluotė kaip žinutėje žemiau kvepia ne asmenine patirtimi, o stereotipų kūrimu.

Su etiketėmis (įvairiomis) atsiranda labai daug netolerancijos ir iškreipto suvokimo: juk AŠ ŽINAU kaip tas ar anas jaučiasi, kokių motyvų vedinas pasiėmė vaiką globai ar įvaikinimui, žinau, kiek jie myli/nemyli, rūpinasi/nesirūpina ir t.t.

Tiesa sakant pačių įvairiausių etikečių klijavimas buvo pats nemaloniausias dalykas per visus tuos metus.

MB sesė,turėdama savo porikę 17mečių dvynių, prieš metus įisivaikino visi prieš tai šeimos taryboje pasitarę-3 mėnesių kūdikėlį.Gal kad biologiniai dukra ir sūnus buvo jau dideli,jokios konkurencijos nėra.Myli,kaip broliuką tikrą,lepina.Dabar MB duktė pati ištekėjusi, ,tai mažylis broliukas už mėnesio bus dėdė,va,gal dėdė ir sūnėnas bus konkurentai. ,nes nedidelis amžiaus skirtumas.

Manau, kad ne visos sugeba mylėti svetimus vaikus. Taip jau yra, nemažai žmonių išvis nemėgsta vaikų, tiesiog..
Aš pati paauglystėj visiems sakydavau, kad oj ne, nemėgstu vaikų, negalėčiau augint net savų, dabar juokinga dėl tokių kalbų savų neturiu, bet turiu krikšto dukrytę, kurią myliu kaip savo vaiką visada lengviau pamilt mažą leliuką, nei jau paaugusį vaikiuką, su kurio santykius reikia sukurti, įdėti daug pastangų.

Praejo daug laiko, daug kas pasikeite, tarsi viskas surado savo vietas. Susilaukiau dukrytes, jai jau 7 menesiai. Tarsi mazas stebuklas surises mus visus ir sujunges amziams. O vyro mergaite, ji labai protinga. Nebesijauciu jai svetima, galbut tikrai reikejo laiko kaip ir daugelis jusu saket. Apie pirmaja mama ji kartais paklausia, kartais kai zaidzia lelemis ateina pas ja i svecius, kalba su ja, geria arbata, taciau mama tapau ir as, tiesiog tai jauciu. Zinoma , tetis yra pats mylimiausias, taciau nematau tame nieko blogo, kadangi ir as budama maza labai mylejau teti. Ji zaidzia su sesute, labai ja myli. Dziaugiuosi del musu visu. Ir kartais manau kad man paciai tereikejo daugiau kantrybes