Kai mamai baigiasi kantrybė..

O kai vaikų du tokio pat amžiaus ir jie skirtingose buto vietose, ką daryt? Klausimas retorinis, nes tie mano du vienodi, t.y. dvynukai ui kokių nedvynukiškų charakterių. Išvadą jau seniau pasidariau - vaikai gimsta jau su savo būdu ir jei jau bus linkę tyrinėti, daryti, niekaip nepaveiksim, kad to nebūtų (na, gal mušimas ir suveiktų, bet nebandau ir nematau prasmės). Viena padeda - dėmesio nukreipimas, bet oi fantazijos reik kaskart vis daugiau.
Guodžia viena - užaugs (nors tada kiti dalykai rasis...)

Nezinau ka daryti Musti nenoriu ir neketinu, tad savo atveju matau viena iseiti - stebeti sunu (tuo labiau, kad nera duru i virtuve). As ne karta bandziau nukreipti sunaus demesi nuo ciaupo, taciau jis mano pasiulymu susidomi tik tada, kai pasuka ciaupus jam reikalinga kryptim Ir sau, ir jums linkiu kantrybes.

Vaizgante , ne vien tie ciaupai yra problema. Be ju namuose taip pat apstu dalyku, kuriu sunui imti negalima. Jis jau nera mazas, pasiekia beveik visur, o kur rankytes nesiekia, prisistumia kede, uzsilipa ir padaro, ko jam ta akimirka norisi.

vaikai visad padarys taip kaip jiems reikia o ne taip kaip mes auklejam ar mokome ir aiskiname kad to ar ano negalima,jie yra mazi,bet daug gudresni uz suaugusius ir pastabesni

Sveikinu mamytes ir jų vaikučius su gražia pavasario švente, daug
kantrybės ir kuo gražesnių ir saulėtų dienų jūsų kelyje

na visko buvo nemeluosiu kad nesudaviau, kad neaprekiau ne sykio...

dabar jau geriau sekasi valdytis, reikia tiesiog patyleti, pasedeti ramiai tris minutes, o jei visai jau neatstoja tai ir pasakau kad dabar nenoriu su tavim bendrauti, kad man negera. gal ir nesamone sakyti taip 2.5 metu vaikui, bet man tai padeda
Papildyta:
na o tokio amziaus vaikai ziuriu visi panasiai elgiasi, bando, kur ribos teveliu... manau, tevai turi parodyti, kad jie yra virsesni uz vaika, ir kad jo zodis bus paskutinis. kad nebus galima tevam lipti ant galvos (ir tiesiogine prasme), musti juos, metyti kede jei nenori valgyti, spardyti zaislus, specialiai ziurint i akis paisyti ant sienu, gadinti kompiuteri, metyti maista ant zemes ir trypti su kojom, spjaudytis ir pan. cia mano vaikas taip elgiasi dabar man truputi sunkiau ji aukleti, siuo metu gyvenam be tecio, seneliai kisasi kur nereikia, daro meskos paslauga kartais su savo auklejimu o jam truksta ryskiai tecio.

as zinau kad mano vaikui pvz tos cackos - pacackos nepades, nes jis tiesiog negali ramiai vienoj vietoj pabuti tai ka kalbeti kad as jam dabar graziai paaiskinsiu ir jis klausys jam reikia staigiai - padaro ko negalima - viskas, yra bausme - statomas i kampa (nesvarbu kad jis ten pastovi tris sekundes). o kai prasideda - taigi nedaryk, negalima, laukimas, o gal tingejimas pasikelt nuo sofkutes ir parodyt kad nebus leidziama - nu tai ir suniui ant uodegos... jau jei tingisi pasikelt nuo sofkutes kitasyk geriau nieko nesakyt, apsimesti kad nematai

manau vaikams butinas grieztumas ir aiskumas, o ypac - judriems, nenustygstantiems vietoje. jie dar per mazi suvokti musu grazius isvedziojimus, reikia veiksmais parodyti, bet zinoma veiksmai tai nereiskia musimas, rekimas ar kazkoks pazeminimas

Na aš tai nevisai tikra, kad tas "jausmų išsiliejimas"- tikrai toks nekaltas. Aš nedažnai verkiu ar isterikuoju, bet jei jau taip nutinka- jaučiuosi labai pavargus. Kažkaip man baisu, kad tos isterijos- nepakeliamas krūvis vaiko nervų sistemai. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mūsų tėvų karta, kuri jokių isterijų neleido- elgdavosi daug geriau, žiūrint iš ilgalaikės naudos pozicijos.

Tikiuosi niekada nesigriebsiu diržo, ir toliau sugebėsiu apsieiti be pliaukštelėjimo ar balso pakelimo, bet jau intensiviai ieškau ko nors veiksmingesnio už tą šiuolaikinį "vaikui reikia išsilieti, čia nieko baisaus", kuris man atrodo tiesiog rankų nuleidimas ir prisipažinimas, kad situacijos nevaldai ir, baisiausia, turi tam nieko neveikimui "teorinį pagrindą" ir gali sau toliau jaustis ramus.

nuovargis po iskrovos - normalus reiskinys. tu islieji sukaupta energija - nes jausmai turi labai stipria energija, ir gali nurimti, pailsejusi imtis kitos veiklos - jau rami ir susikaupusi.
jei nera galimybes jausmu islieti - jie kaupiasi ir grauzia is vidaus, gali pasireiksti ligomis (pvz sirdies ir kraujagysliu sistemos - infarktais, insultais, padidejusiu kraujospudziu, valgymo sutrikimais ir pan.). tai yra, kaupiama jausmu energija galiausiai tampa tiksincia bomba, griaunancia zmogu is vidaus.
musu tevai mus ismoke, kad pykdami, budami nepatenkinti, suirze, nuliude esame blogi ir neverti meiles, nes nuo "blogu jausmu", ty "oziu" buvome gydomi paciais ivairiausiais budais - nuo rykstes ar stovejimo kampe iki nekalbadieniu ir atviru pareiskimu alia "susiraukusiu mergaiciu berniukai nemyli". ir kas vyksta toliau - suauge esame nesaugus su savimi, menkiausias barnis namuose su vyru mintyse reiskia "as neverta jo meiles" arba "jis manes nemyli" ir "nieko neliko, kaip skirtis". mes ismokome savo jausmus slepti ir kaupti, bet slopindamiesi neigijome igudziu kaip tinkamai jausmus isreiksti ir kaip konstruktyviai konfliktuoti.
taigi, ziurint is ilgalaikes naudos pozicijos - vaiku jausmu slopinimas, parodymas, kad vaiko pyktis, liudesys yra blogi, nepriimtini jausmai, atnesa zala, o ne nauda. ir atvirksciai, galimybe parodyti savo jausmus ir buti isklausytam, o ne atstumtam - moko vaika pasitiketi artimu zmogumi ir uzmegzti atvira, saugu rysi, moko geriau suprasti, ka vaikas jaucia (suauges gali padeti vaikui zodziais ivardyti jausmus), ir tinkamai reiksti jausmus (issakyti zodziais "as pykstu, nes...", "as nusiminusi, nes...", "as labai dziaugiuosi, kad..." ir pan. uzuot jausmu protrukyje viska dauzius ir lauzius, klykus ir kaltinus kitus del savo jausmu).

be abejo, nuolat atlaikyti vaiku jausmu audras - is pirmo zvilgsnio daug sunkesnis darbas, reikalaujantis vidines ramybes ir pusiausvyros. bet tik is pirmo zvilgsnio - nes laikyti vaiku jausmus nuolat po dangciu - ne maziau energijos reikalaujantis darbas... nes slepiamas pyktis ilgainiui gali prasimusti kitais budais - pvz., bjauriu elgesiu mokykloje, patyciomis, silpnesniu skriaudimu, arba atvirksciai - savidestrukcija.
Papildyta:
o tas "situacijos nevaldai"... savo jausmus gali valdyti tik pats zmogus. nuo to, kad klyksi "nustok klykti" - vaikas nepasijus geriau ir nenurims. dirzu ar statymu i kampa ar uzdarymu i kita kambari gali priversti vaika neklykti, bet nepriversi jo nejausti pykcio, liudesio ar nusivylimo, tik prie situ jausmu dar prisides baime buti atstumtam ir suvokimas, kad mamai nerupi, ka vaikas jaucia...

Na bet ko vaikas išmoksta per tos priepolius? Juk suaugusiam (o net ir mokyklinio amžiaus vaikui) niekas taip elgtis neleis, tai kokia iš to nauda? Pvz. maniškė jokių žodžių per tos priepolius negirdi, aiškink- neaiškink, bet koks bandymas kalbint, apkabint- tik pablogina situaciją. Pasąmoningai manau, kad isterijų padažnėjimas susijęs su nesugebėjimų išreikšti norus žodžiais, bet ką galiu dėl to padaryt?

Man kažkaip nesunku atlaikyti tos priepolius, tikrai išlieku rami, bet kas iš to, jei vaikui atsigaut po to vos ne pusvalandžio reikia?

jei mama sugeba vaiko pykti atlaikyti, vaikas ismoksta, kad net ir pykdamas, liudedamas, blogai jausdamasis yra mylimas, reikalingas ir vertingas. Is to, kaip mama istengia islaikyti ramybe ir ivardija vaiko jausmus, vaikas ismoksta pats susivaldyti, nebijoti savo jausmu, geriau suvokti ir ivardyti juos zodziais (mamos zodziai suteikia pavadinima tam, kas vyksta su vaiku). o gaves si nauja iranki - zodzius, vaikas ismoksta ji naudoti, ty pamazu vietoje nevaldomos isterijos ima jausmus reiksti socialiai priimtinesniais budais - zodziais, atsitraukimu ir pan.

be to, atlaikydama, priimdama vaiko jausmus ir nekersydama (ty nebausdama), mama padeda vaikui kurti atvira, saugu rysi, kuris ypatingai svarbus formuojantis vaiko savarankiskumui: tik jausdamasis saugus, vaikas drasiai ir sekmingai atsiskiria nuo mamos, tampa savarankiskas, nebijo rizikuoti, klysti tyrinedamas savo aplinka.

Kažkaip man atrodo per aukšta kaina už visa tai. Turi būti kitoks kelias. Beto, tai, ką surašėt, manau toli-gražu ne faktas. Ir anksčiau buvo drąsių, savarankiškų žmonių, o ir kad meilė priklauso nuo elgesio (juk be mamos, na, gerai, tėčio ir močiūtės) niekas vaiko nemylės, jei jis elgsys netinkamai, ir tai vaikas irgi turi išmokt. O ir iš mamų pilnas forumas pasisakymų: "nebegaliu, erzina, pavargau, pervargau, nebesivaldau". O ir jau kalbančių vaikų mamos kovoja su "ožiais". (man klaikiai tas žodis nepatinka), o dar ir šiuolaikinis metodas- nuimt nuo vaiko atsakomybę- visokie "ožiukų varymai", "įlindo ožiukas" ir pan. pasakymai.

Aš ne ragnez, bet sudomino šis postas.

1. Kam per aukšta kaina - mamai ištvert ar vaikui "atsigaut" po "priepuolio"?
2. Kas čia per klaiki frazė? Nuo kada meilė priklauso nuo elgesio ir žmogus nebemylimas, jei pasielgė netinkamai? Juk tada jokia santuoka ir jokie netgi santykiai tarp žmonių, kad ir tos pat lyties (kalbu apie draugystę), neatlaikytų ilgiau mėnesio - atraskim nors vieną, kuris mėnesį kasdien elgiasi visiškai tinkamai ir tobulai?
3. Ir ką tai rodo? Tai kažkaip prieštarauja teiginiui, kad leidžiant vaikui reikšti savo jausmus, jis auga savarankiškas ir tuos jausmus reiškia vis priimtesniais visuomenėje būdais? O gal kaip tik jį patvirtina?
4. "ožių" turime visi - kai kurie su jais kovojame, kai kurie bandome prisijaukinti - spėkit, kuriem sekasi labiau... Negerų nuotaikų, irzlumo būna pas kūdikius, pas kalbančius vaikučius, pas mokyklinukus pradinukus, pas paauglius, pas suaugusius, pas senukus - ir vistik ką norėjote pasakyti savo fraze? Kad tos visos kalbančių vaikų mamos leisdavo visada savo nekalbantiems vaikams išreikšt jausmus "priepuoliais", ištverdavo, ir tie "ožiai" liko? Ar ką?
5. Tai labai labai senas metodas Manau, drąsiai galima teigt, kad bent jau šimtas metų jam yra Ir jis beje ne kokią nors atsakomybę nuima, o per žaidimą padeda vaikui susivokti, jog jo elgesys nėra labai tinkamas
Maži vaikai, iš kurių varomi ožiukai, net neturi jokios atsakomybės, kurią būtų galima nuimti ar uždėti - jie dar tik mokosi gyventi, jausti ir t. t. Nereikalaujam gi iš pirmaklasio pvz. atsakomybės už atominės elektrinės valdymą

1. vaikui atsigauti.
2. gal ir klaiki frazė, bet tiesa. Juk niekas ir nesako, kad vaikas "nebemylimas" už sulauzytą žaislą ar kokį kitą smulkų nusižengimą, bet ateik į svečius su vaiku, jis sudaužo kompa, išteplioja sienas, rėkia visą laiką, kad joks bendravimas neimanomas- spėk, kada kitą kartą busi pakviestas? O ir tarp suaugusiųjų- na, gali pavėluot į susitikimą ar dar kas nors, bet "kabint" draugės berną? į akis "tiesas" visokias aiškint... priklauso meilė nuo elgesio, dar ir kaip.
3. savarankiškumas ir anarchija, manau, skirtingi dalykai.
4. kad ir turėdamas būdą (žodžius) išreikšt jausmus civilizuotai vaikas renkasi (dabar jau sąmoningai) pramintą takelį- isteriją. Nes jei kalbės- mama irgi kalbės ir aiškins kodėl negalima, o staugs- mama bus šalia, "galvytę glostys". Taip, negaus abiem atvejais, bet kas maloniau?
5. Už atominės elektrinės valdymą- ne, už sudėtą kuprinę- taip. Man nepriimtini tokie žaidimai: "Joniukas geras, o vat įlindęs ožiukas- blogas". Ką taip galima pasiekt? Asmenybės susidvejinimą ir paskui šizofreniją? Ne toks durnas tas Joniukas, kad nesuprast, kad pats darė, o ne joks ožiukas.