QUOTE(Mergiona @ 2010 04 06, 09:41)
Na aš tai nevisai tikra, kad tas "jausmų išsiliejimas"- tikrai toks nekaltas. Aš nedažnai verkiu ar isterikuoju, bet jei jau taip nutinka- jaučiuosi labai pavargus. Kažkaip man baisu, kad tos isterijos- nepakeliamas krūvis vaiko nervų sistemai. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mūsų tėvų karta, kuri jokių isterijų neleido- elgdavosi daug geriau, žiūrint iš ilgalaikės naudos pozicijos.
nuovargis po iskrovos - normalus reiskinys. tu islieji sukaupta energija - nes jausmai turi labai stipria energija, ir gali nurimti, pailsejusi imtis kitos veiklos - jau rami ir susikaupusi.
jei nera galimybes jausmu islieti - jie kaupiasi ir grauzia is vidaus, gali pasireiksti ligomis (pvz sirdies ir kraujagysliu sistemos - infarktais, insultais, padidejusiu kraujospudziu, valgymo sutrikimais ir pan.). tai yra, kaupiama jausmu energija galiausiai tampa tiksincia bomba, griaunancia zmogu is vidaus.
musu tevai mus ismoke, kad pykdami, budami nepatenkinti, suirze, nuliude esame blogi ir neverti meiles, nes nuo "blogu jausmu", ty "oziu" buvome gydomi paciais ivairiausiais budais - nuo rykstes ar stovejimo kampe iki nekalbadieniu ir atviru pareiskimu alia "susiraukusiu mergaiciu berniukai nemyli". ir kas vyksta toliau - suauge esame nesaugus su savimi, menkiausias barnis namuose su vyru mintyse reiskia "as neverta jo meiles" arba "jis manes nemyli" ir "nieko neliko, kaip skirtis". mes ismokome savo jausmus slepti ir kaupti, bet slopindamiesi neigijome igudziu kaip tinkamai jausmus isreiksti ir kaip konstruktyviai konfliktuoti.
taigi, ziurint is ilgalaikes naudos pozicijos - vaiku jausmu slopinimas, parodymas, kad vaiko pyktis, liudesys yra blogi, nepriimtini jausmai, atnesa zala, o ne nauda. ir atvirksciai, galimybe parodyti savo jausmus ir buti isklausytam, o ne atstumtam - moko vaika pasitiketi artimu zmogumi ir uzmegzti atvira, saugu rysi, moko geriau suprasti, ka vaikas jaucia (suauges gali padeti vaikui zodziais ivardyti jausmus), ir tinkamai reiksti jausmus (issakyti zodziais "as pykstu, nes...", "as nusiminusi, nes...", "as labai dziaugiuosi, kad..." ir pan. uzuot jausmu protrukyje viska dauzius ir lauzius, klykus ir kaltinus kitus del savo jausmu).
be abejo, nuolat atlaikyti vaiku jausmu audras - is pirmo zvilgsnio daug sunkesnis darbas, reikalaujantis vidines ramybes ir pusiausvyros. bet tik is pirmo zvilgsnio - nes laikyti vaiku jausmus nuolat po dangciu - ne maziau energijos reikalaujantis darbas... nes slepiamas pyktis ilgainiui gali prasimusti kitais budais - pvz., bjauriu elgesiu mokykloje, patyciomis, silpnesniu skriaudimu, arba atvirksciai - savidestrukcija.
Papildyta:
o tas "situacijos nevaldai"... savo jausmus gali valdyti tik pats zmogus. nuo to, kad klyksi "nustok klykti" - vaikas nepasijus geriau ir nenurims. dirzu ar statymu i kampa ar uzdarymu i kita kambari gali priversti vaika neklykti, bet nepriversi jo nejausti pykcio, liudesio ar nusivylimo, tik prie situ jausmu dar prisides baime buti atstumtam ir suvokimas, kad mamai nerupi, ka vaikas jaucia...