Kai mamai baigiasi kantrybė..

jei jums priimtina kai vaikas isterikuoja ir krenta ant zemes nesvarbu kur namie ar lauke ,glostykit kalbekit ,lai jis jus tranko spjaudosi,o man tai yra nepriimtina ,kol kas as esu atsakinga uz jo elgesi ,augima ir vystymasi
dauguma pasisako turincios maziukus vos 1.6 metuku,negi dabar jau netenkat kantrybes palaukit kol jie paaugs dar metus ar pora ,dauguma pasisakysit kitaip

Daug atveju maciau kai mamos graziai kalba, nepliauksi,nors gal ir reiketu,bet vaikai mamoms pliauksi per veida ir t.t......baisu.

nesu netekusi kantrybės kol kas.
man nepriimtina, kai vaikas isterikuoja ir krenta ant žemės, jei tai turi polinkį virsti elgesio norma.
todėl tam įvykus elgiausi taip, kad tai nesikartotų. Kadangi laikau, kad neblogai pažįstu savo vaiką, tai daugmaž žinau, kokios priemonės jam veikia. Suveikė ignoras.
Prie mažesnių irzlumo priepuolių, neturinčių rimto pagrindo, išskyrus - išbandykim, kaip mama reaguos, arba norą pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma (pampersų keitimas vaikui prisikakojus) - veikia mano vaidyba, kad aš dar irzlesnė, viskas baigiasi mano " suvaidinta isterija" ir vaiko žvengimu per pusę buto.
man nepriimtina, jei vaikas tranko man ar kam nors kitam per veidą, tokiu atveju jis švelniai sudraudžiamas, ranka atitraukiama, galbūt jis nukeliamas nuo kelių ant žemės ir pan. tai buvo bandyta daryti, dabar vėl praėjus kuriam laikui pasibando, kol kas priemonės veikia, kai neveiks, ieškosiu kitų.
kol kas vaikas nesispjaudė, bet kaip sykis galvoju, kaip man to išmokyti, bandau rodyt, kaip vyšnių kauliukus spjaudyt, kaip vandenį išpurkšt iš burnos - kadangi dėl nevalgumo geria košytes iš buteliuko, kyla grėsmė dantims, todėl norėčiau išmokyt valytis dantis su pasta ir ją išspjauti. Nieks neturi idėjų - kaip tuos vaikus spjaudytis išmokyt? Tiesa, įtariu, išmoks su pasta, tai ir su maistu kurį laiką bus tas pats, bet bala nematė, praeis
Papildyta:

aš irgi mačiau, ir irgi baisu.
bet klausimas, kam pulti į kraštutinumus? tarp gražių žodelių ir glostymo bei pliaukšėjimo ir mušimo yra didžiulis priemonių elgesiui paveikti rinkinys.
Pasikartosiu
Situacija - vaikas pliaukši mamai per veidą.
Klaidingas elgesys : sutrikus kikenti, šypsotis, nežinoti, ką daryti, džiaugtis (būna), gražiai įkalbinėti taip nesielgti (metinuką ar šiek tiek vyresnį), trenkti atgal, pliaukštelėti, apstaugti taip, kad vaikas pravirktų, nekreipti dėmesio - jis mažas, nieko tokio, dar išaugs, nors ir nemalonu.
Teisingo elgesio variacijos: švelniai atitraukti vaiko ranką ir prilaikyti, kad jis negalėtų įgyvendinti savo užmanymų; pridėti žodinį "negalima", be jokių išvedžiojimų, jei vaikas jau susipažinęs su šiuo žodžiu, arba tai geras būdas pradėt pažindinti, nes pliaukši vaikai jau nuo kokių 6-8 mėnesių; vyresnį vaiką nukelt nuo rankų, nukelt nuo kelių, atsitraukti nuo jo, pasakius "taip nedaroma", bet atsitraukimas turi būti griežtas, o ne bailus; ir t. t. ir pan., tai, kas man nešovė į galvą.

nevarkit,jos geriau vaikus prilups,nes gi taip smagu,taip vaikas bus ''išauklėtas''...... o paskui stebisi iš kur mokykloje tiek agresyvių vaikų....... iš ten kur norma yra mušti........
p.s. aš taip pat darau savo metinukui,nes irgi pliaukštelt mėgsta ir dar išmoko jei ko negauna cypt ir krist,tai arba bandau nukrepti dėmesį kitur,arba palieku kitame kambaryje,dažniausiai jau po kelių minučių randa kitos veiklos ir baigia ožiuotis kažin gerai darau?

taip va tai ir yra baisu,nes mes visos pirmiausia kalbames su vaikuciu ,o ne pliauksim
maciau ne karta kaip pazystamos vaikas uzpuolus oziams isterikuoja,jei ji uzdaro i kita kambari nusiraminimui ,jis tranko galva i siena ,del to melynes nepraeina[ir neduok dieve vaikas papultu i ligonine ,sakytu mama galva sudauze] ,jei isterijos metu paimamas ant ranku nusiraminimui {kaip kazkuri minejo kad reikia apkabinti ir palaikyti]jis su galva trenkia mamai i veida,o jei rankytes issilaisvina griebia uz akiu ar spjauna,na ar tai normalu ,va taip mamos upsileidzia ir tada buna sunku su tuo kovoti

o kai jinai jį primuša jis nusiramina?
Vaiko isterija viešoje vietoje - ką daryti?

Vaiko isterikavimą neretai tai tenka pamatyti parduotuvėje - prie žaislų ar šiaip spalvotų daiktų. Dažniausiai ji kyla mamai nekreipiant dėmesio į vaiko „duok".

Kokia tėvų reakcija turėtų būti?

Pirma, ko tikrai nereikia daryti - tai mušti vaiko ir kas dažnai nutinka - tėveliai uždrožia vaikui per užpakalį. Kitas variantas, ką tėvai daro negerai, - stipriai suspaudžia vaiko ranką, petį, ausį, kaklą arba prisilenkia prie ausies ir tyliai grąsina: „dar tu čia parėksi.., kai grįšim namo, tai atsiimsi, - gausi lupti arba kažko negausi". Jeigu vaikas nenurimsta, po tokių grąsinimų jis net gali griūti ant grindų, imti voliotis ir klykti.

Kaip tėvams elgtis? Tai labai priklauso nuo vaiko, kuris isterikuoja, rėkauja ir siekia dėmesio parduotuvėje, amžiaus.

1-2 metų vaikas. Vienas iš būdų - paimti vaiką ant rankų. Jeigu vaikas plėšosi, juda - paleisti, nekariauti. Ir jei vaikas voliojasi ant žemės, tėvai neturi stovėti ir žiūrėti, o turi būti labai arti, jeigu galima, net atsigulti šalia. Taip pat negalima leisti vaikui žaloti save. Kai kurie maži vaikai tranko galvą, muša save, kol negauna tai, ko nori.

Žodinės instrukcijos, aiškinimai, kad tėvai negali sau to leisti ir kad vaikas jau turi daug tokių daiktų, nepadės. Kas padeda? Padeda mamos ar tėvo dalyvavimas emociškai. Tarkim, vaikas pradeda isterikuoti, tėvai be žodžių turi parodyti savo siaubo į šią vaiką reakciją - siaubo, išgasčio iškreiptą veidą - taip parodyti, kad mama ar tėtis jaudinasi. Vaikas labai gerai supranta kūno kalbą ir vaikui vienas iš sunkesnių dalykų yra mamos nuliūdimas ar suirzimas. Jis į tai labai reaguoja - supranta ir jaučia.

Kitas variantas - vaiką išnešti toliau nuo tos (isteriją keliančios) vietos, pasodinti, palaukti (3-10 minučių) kol jis nurims.

3-4 ar 5-6 metų vaikai. Su vyresniais vaikais jau galima kalbėtis, pasakyti, kas galima, ko negalima. Tokio amžiaus vaikas tai supranta. Kartais tėvams pakanka pasakyti, kad šito mes dabar negalime nusipirkti. Bendravimas labai priklauso nuo to, kaip tėvai auklėja vaikus. Lengviau, jeigu namuose yra laikomasi aiškios pasiekimų sistemos - sutariama, kad padarius gerą darbą - padėjus mamai ar tėčiui - galima įsigyti vieną ar kitą daiktą.

Su mokyklinio amžiaus vaikais (ištikus isterijai) - kalbame. Kalbant su vaiku reikia būti viename akių lygyje - mama ar tėtis turi pritūpti arba atsisėsti šalia. Ir kalbėti reikia žiūrint vaikui į akis. Vaikai labai gerai reaguoja, priima akių kontaktą. Kalbėti reikia ne per greitai - negalima pasakyti „ne" ir nueiti šalin. Taip pat, negalima pamiršti emocijų ir reaguoti į vaiko nusiminimą - "kaip man liūdna, kad tau taip liūdna." Labai greitai vaikas, pamatęs mamos ar tėvo emocijas ir reakciją, užmirš daiktą, kurio jis taip norėjo, nes tėvų dėmesys yra daug geriau.

Iš kur kyla toks vaikų elgesys?

Dažniausiai mes, suaugusieji, vaikus pripratiname, kad jie turi džiaugsmo ir laimės ieškoti daiktuose. Mama ar tėtis turi išeiti į darbą ir paduoda vaikui kompiuterį, žaidimą - palieka krūvą daiktų, kad vaikas ramiai žaistų, nieko nesugadintų. Vaikas per kurį laiką išmoksta, jam atsibosta tie patys daiktai ir jis nori naujų. Tokia prigimtis - jis nori naujo patyrimo, emocijų. Taigi jeigu tėvai neskiria vaikui dėmesio, tos isterijos kartosis ir kartosis. Ir ypatingai, jeigu suaugęs leis vaikui jį nugalėti.
Vaiko isterija, rėkavimas, siekimas per jėgą tai, ko nori, neatsiranda iš karto - ji formuojasi žingsnis po žingsnio. Vieną kartą vaikas buvo supykęs - gavo saldainį, kitą kartą suirzo - gavo saldainį, parduotuvėje pradėjo klykti (o mama ar tėvas labiausiai bijo aplinkinių pasmerkimo)...gavo žaislą.
Mamai ar tėčiui yra svarbu „išsijungti" mintyse, kad jie yra parduotuvėje ar kokioje kitoje viešoje vietoje ir matyti tik savo vaiką. Reikia kalbėtis, net neskubėti išeiti. Nėra vieno sakinio ar vieno žvilgsnio, po kurio vaikas aprimtų, kad viską suprastų. Tai yra procesas. Vyresnio amžiaus vaikui (nuo 3 metų) pradėjus isterikuoti galima pasakyti - „ooo, šitą temą mes aptarsime vėliau". Ir geriausia net tą pačią dieną žaidimo forma paėmus lėlę ar kokį kitą žaislą parodyti vaikui kas įvyko parduotuvėje, kaip vaikas elgėsi. Vaikui reikia pačiam leisti atsakyti/papasakoti: „o vat kai kitą kartą eisim į parduotuvę, kaip tu darysi?"; „jeigu nori padėti tėveliams, kaip tau reiktų daryti.?"
Jeigu isterija kartojasi, yra naudojama taktika, kai einama į parduotuvę su vaiku iš anksto susitarus - tik pažiūrėti, ko ten yra. Reikia parodyti, kad išėjote į parduotuvę be pinigų. Galima klausti vaiko - kas tau yra svarbiau: žaislai ar toks mūsų žaidimas? Toks „pasivaikščiojimas" padeda nujautrinti vaiką nuo daiktų, bet tam reikia laiko, ko dabar tėvai dažnai neturi.

ĮDOMU. Žodis isterija reiškia būseną, kai žmogus visiškai nevaldo emocijų, ir anksčiau tai buvo vadinama „moterų sutrikimu", kuomet jos labai daug rėkauja, nori dėmesio, yra nestabilios ir tai net gydydavo. Todėl aš net nevadinčiau tai vaikų isterija, -tai tiesiog būdas vaikui išsikovoti tai, ko jis nori. Moksliškai šis žodis reiškia ką kita - tai yra asmenybės sutrikimą, kuris daugiausia diagnozuojamas suaugusiems, kai stengiamasi gauti kuo daugiau dėmesio. Paprastai vaikas, jeigu šeimoje neturi kokių tai sutrikimų, neisterikuoja. Dažniausiai tai atsitinka, kai vaikas gauna mažai dėmesio, o dėmesį jis gauna tada, kai elgiasi netinkamai.

Evaldas Karmaza, psichologas, VšĮ „Vaiko namas" direktorius

Jei darysim prielaidą, kad vaikas niekada nemuštas ar kitaip neskriaustas, klausimėlis - ar vaiką tyrė psichologas?

Papildyta:

Sveiki,

gal as cia ne i tema, taciau noreciau patarimu apie knygas vaiku auklejimui 1-3metuku, gal kuri mamyte skaite, naudojasi patarimais, ir siaip super knyga apie mazyliu aklejima, pasidalinkit patirtim kokias skaitot, kokia gera knyga? aciu

Sprendziant is "rislaus" teksto ir klaidu skaiciaus, knygu jusu gyvenime nebuvo perskaityta daug. Nors tai sukelia tik gailesti,bet ne apie tai tema. Siandien mano sunus beveik 1,5 metu savarankiskai nuropojo per pieva is kiemo per gatve i kita puse (gyvenam nejudrioj gatvej, bet ja pravaziuoja ir masinos ir mopedai) link vandens. Tai nutiko pirma karta, nes anksciau jis niekad zole neropojo - nepatrauklu jam budavo. Turejau jam kepstelt? Ar sau per triusikucius suduoti, kad tuo metu indus tvarkiau ir vaiko nesuziurejau?


As nesuprantu, is kur jus ta brieda traukiat??? Musimas ir pliaukstelejimas tera tik sinonimai, o veiksmas juk atliekamas toks pat - keliama ranka pries vaika. Nemanau, kad tai darot geros nuotaikos ir su sypsena veide - automatiskai ant vaiko isliejamas dar ir neigiamu emociju kruvis, o vaikas tai jaucia dar net labiau nei jusu "nesijaucianti" pliaukstelejima. Susumavus iseina visiskas gaidys. Toks elgesys nepateisinamas ir nebandykit dangstytis kazkokiom bobuciu pasakom.

Mane vaikas brandina kaip asmenybe, is jo per1,5 metu ismokau labai labai daug. Taip kad vaikai aukleja tevus lygiai taip pat kaip tevai vaikus, tik reikia vaikus matyti ir ju klausyti.




Aukso zodziai..... Nera net ka pridurti.

deje niekas jo netyre,ir nera mustas,todel ir yra nesuvaldomas
geriausia butu kad vaikus augintumet pacios savo jegoms ir protu,nes kai mamos vaikus augina pagal knygas,kaip pvz skorpe,neimanoma nueiti i prekybos centra,istisas vaiku klykimas ,ir zinoma tevai nekreipia demesio i oziukus ,juk taip knygose raso ,atrodo kad buciau prie skiepu kabineto,negerbiate saves ,tai gerbkite kitus zmones,pardavejas ,kurios visa diena diena dirba itempta darba

Totalus absurdas.