Kai mamai baigiasi kantrybė..

jusu dukra dar labai mazute, visi mazi vaikai ziuri i tevus, kai ka nors daro - pagal tevu israiska jie sprendzia, kas gerai, kas ne. dar vienas dalykas - maziems vaikams daugiau reiksmes turi zmoniu kuno kalba (veido israiska, judesiai, balso tembras ir tt), o ne sakomi zodziai. gali buti, kad vaikas, ziuredamas i jus, gauna priestaringa informacija - jusu kuno kalba sako, kad daryti, tai ka ji daro, yra gerai.

na ir pagaliau, vaikai mokosi kopijuodami tevus - metinukai dar nemoka fantazuoti, zaisti zaidimu su zaislais. jie nori daryti su tikrais daiktais tai, ka daro ju tevai. is cia butent tam laikotarpiui budingas zaislu ignoravimas ir nesibaigiantis lindimas i stalcius ir prie buities prietaisu. ir tai galima panaudoti pozityviai - mokyti vaika saugiai elgtis su buities daiktais. leiskit, net patys prasykit, kad ji pvz., ijungtu televizoriu ar radija, padetu sluoti grindis ir sudetu indus i spintele, padetu maisyti tesla blynams ir taip toliau.

neigimus, draudimus paverskite teiginiais: pvz., vietoje "neimk telefono!" - "prasau padeti telefona ant stalo" arba "prasau atnesti man telefona!", vietoje "nekraustyk spinteles!" - "prasau sudeti puodelius i spintele. dabar uzdaryk duris. aciu!" ir panasiai. bendraujant su tokio amziaus vaiku, zodzius reikia palydeti veiksmais: prieiti ir paciai pradeti daryti tai, ko prasote vaiko, ir kviesti vaika prisijungti. kaip jau sakiau, taip yra todel, kad vaikams zodziai dar mazai reiksmingi, o veiksmus jie mielai megdzioja. kai ka nors sakote, ziurekite vaikui i akis - tai yra, jusu ir vaiko veidas turi buti viename lygyje. suksniu per atstuma, is kito kambario ar is virsaus vaikai "negirdi", nebent tai butu jau konkreti pavojaus sirena...

turite suprasti labai svarbu dalyka: is to, kaip jus elgiates su savo vaiku, jusu vaikas mokosi kaip elgtis su kitais zmonemis ir su savais vaikais ateityje!

Sveiki,

gal as cia ne i tema, taciau  noreciau patarimu apie knygas vaiku auklejimui 1-3metuku, gal kuri mamyte skaite, naudojasi patarimais, ir siaip super knyga apie mazyliu aklejima, pasidalinkit patirtim kokias skaitot, kokia gera knyga? aciu

Negi niekas is mamyciu negali patarti geros knygos apie vaiko psichologija? ka mamytes skaitot? kuo remiates auklejant?

Ir dar viena, "dialogai apie auklėjimą" , iš kurios irgi reik išpreparuot ideologinius dalykus, ir lieka puiki knyga apie vaiko psichologiją. Leidykla šviesa, 1984.
IŠTRAUKA (pusiau į temą).
Amžiaus tarpsnių krizės
Asmenybės formavimosi procese esama labai svarbių ir esminių momentų, kurių praktiškai neišvengia nė vienas vaikas. Šiuos reikšmingus etapus paprastai vadiname amžiaus tarpsnių krizėmis, nesjos yra būdingos tam tikriems amžiaus laikotarpiams.
Svarbiausios vaikystės krizės pasireiškia nuo 2 iki 4, nuo 7 iki 9 ir nuo 13 iki 16 metų. Per šiuos laiko tarpsnius vyksta esminiai organizmo pakitimai. Pats ryškiausias - sparčiai didėja vaiko ūgis. Šis didėjimas stipriai veikia širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, nervų ir kitas sistemas. Laikinai ima nesutapti įvairios fiziologinės funkcijos. Atsiranda neįprasti vidiniai pojūčiai, greitai nuvargstama, suirztama, nuolat kinta nuotaika. Neatistiktinai kaip tik tuo metu dažniausiai kreipiamasi įvaikų psichoneurologus. Tikrinant pasirodo, kad dauguma vaikų yra praktiškai sveiki. Bet galima suprasti ir tėvus - jų nuogastavimai pamatuoti: juk vaiko elgesys stipriai keičiasi, jis pasidaro "sunkiai auklėjamas". Be to, kiekvienai amžiaus tarpsnių krizei yra būdingi savi asmenybės pakitimai.
Didžioji dauguma mažylių nuo 2 iki 4-5 metų pradeda užsispirti, savivaliauti. Sulaukę 7-9 metų, pirmąkart suabejoja savimi. Paauglystės amžius komplikuoja charakterį - vaikai ima įžūlauti, nepaisyti autoritetų, nepaklusti... O čia pat ir pakitimai, susiję su lytiniu brendimu.
Kaip matome, bendras išvardytų laikotarpių bruožas - charakterio kaita, kuri gali paveikti ir elgesį. Tai tik pusė bėdos, nors tai ir svarbiausia tėvams. Bendresniais bruožais  galime laikyti naujų vaiko dvasinio gyvenimo savybių, naujų elgesio ypatybių atsiradimą ir formavimąsi.
Asmenybė formuojasi, darosi sudėtingesnė ir tobulesnė ne visada be sutrikimų, tačiau kitaip ir negali būti. Vaikas žengia į nepažįstamą jam pasaulį ir atkakliai stengiasi jį surpasti. Todėl neišvengia klaidų, klysta, nusižengia, nuolatos perkainoja vertybes.

Kiekvienam tėvui svarbu ne tik pastebėti kurias nors vaiko elgesio ypatybes, bet ir mokėti suprasti, kas jas sąlygoja. Dar daugiau: reikia pačiam pasirengti būsimiems pasikeitimams, taip pat rengti jiems ir vaiką. Jeigu keturmetis mažiukas tiesiog mūsų akyse staiga stebėtinai sparčiai ima virsti egoistu, tai nesunku ir pasimesti. Juk mes visiškai to nenorėjome! Bet egoistinius jo polinkius buvo galima numatyti iš anksto - toks vystymosi dėsningumas. Šie vaiko bruožai pirmiausia ima ryškėti negudriu, perdėtu, kartais kiek karikatūrišku pavidalu.

Krizių laikotarpių mūsų tyko psichologiniai spąstai. Mes dažnai turime nugalėti ne tik vaiko, bet ir savo pasipriešinimą ir nesupratimą.
Pažvelkime į savo elgesį krizės laikotarpiu, kai vaikui 2-4 metai.
Tuo metu formuojasi vaiko "aš", vaikas aktyviai skelbia apie save pvisomis galimomis priemonėmis. Pirmosios vaiko asmenybės problemos kupinos naivių, egocentriškų norų. Jis užsispiria, nes norai jam - svarbiausias dalykas. Jis aikštijasi, nes tie norai nuolat keičiasi. Jis trokšta būti pagirtas ir reikalauja, kad visi jo klausytų, nes esąs labai geras ir visi jį turi mylėti. Dėl tos pačios priežasties vaikas gali pavyduliauti ir pavydėti. Rūpindamasis savo persona, neišvengia ir baimės, dažniausiai nepamatuotos: jį gąsdina ir nežinomybė, ir tai, kas nepatinka. Klasikiniai vaiko būdai, kuriais jis siekia tikslo - riksmas, pyktis, ašaros, o kartais ir meilikavimas. Moka ir apsimesti.
Turbūt daugeliui nepatiks toks vaiko "modelis".
Išlavinto žmogaus akimis - tai negerai. Tačiau dvejų, ketverių, penkerių metų vaiko asmenybės struktūra primena viakišką piešinį, kur pažeistos proporcijos, nesama pereinamų atspalvių. Tik vėliau gyvenimas ir auklėjimas daro kontūrus grakštesnius, o spalvų derinį - subtilesnį. Kodėl nepagalvojame, kad iš egoizmo formuojasi savigarba, iš užsispyrimo - labai reikalingas gyvenime atkaklumas, iš kaprizų - išgyvenimų lankstumas; iš pagyrimų troškimo - noras patikti žmonėms ir pelnyti jų pagarbą. Pagaliau ir baimė reikalinga. Pavojaus jausmas dažnai suaugusiems padeda išvengti nelaimingų įvykių. Na, o riksmas, ašaros, apsimetimas - tai jau savotiškas perteklius, "augimo kaštai".
Ne kiekvienas esame pasirengęs tokiai raidai. Todėl vaiko egoizmą, užsispyrimą ir kaprizus priimame ne taip, kaip jo griuvimus ir užsigavimus, bandant vaikščioti, o kaip kažką be galo kvaila ir beprasmiška.
Mes jau pamiršome, kad dar visai neseniai mums nė į galvą neateidavo mokytis vaikščioti už vaiką. O dabar už jį tvarkome žaislus, maitiname šaukšteliu... Juk jis dar mažas! Be to, išsiteplios koše. Be abejo, reikia ugdyti tvarkingumo ir švaros įgūdžius. Tačiau kaip metinukas vaikas nesupranta, kad kūprintis negerai, taip ir trimetis dar nemoka tvarkingai elgtis.
Mes kur kas mažiau sąmoningai rodome dvejų-ketverių metų vaikui asmeninį pavyzdį ir rečiau įtraukiame į bendrą veiklą. Ne visada esame patenkinti vaiko mėginimu padėti mums. Kiekvienam aišku, kiek čia nemalonumų mūsų laukia: vaikas gali sudaužyti lėkštę, pamesti reikalingą varžtelį, sutepti dalykinį raštą. Mes nejučia pirmumą atiduodame savo interesams.

Negi niekas is mamyciu negali patarti geros knygos apie vaiko psichologija? ka mamytes skaitot? kuo remiates auklejant?

as omenyje turejau tai kad ji kartais daro tai specialiai, lyg noredama suzinoti kokia bus mano ar tecio reakcija.

Negi niekas is mamyciu negali patarti geros knygos apie vaiko psichologija? ka mamytes skaitot? kuo remiates auklejant?

gal galima pavyzdziu,ka konkreciai ji tokio blogo padaro,kad nusipelno pliaukstelejimo? ir ka jai tai duoda? ji nurimsta,ar pradeda verkti?