Aš taip pat verdu burokėlius paprastai. nupjaunu galus, nes nenupjautų aš jaučiu šiek tiek kartumą, nededu jokių prieskonių, nes močiutės vis sakydavo, kad nepajausi burokėlio tikro skonio ir nuo mažens esu taip įpratus. O paėmus burokėlį jau būna matyt, kuris bus sodriai raudonas išvirtas, o kuris ne. Na, ta prasme kurie burokėliai yra nesodriai raudoni dar nevirti tai išvirę jie dar labaiu išbals. Virdama sriubą visada sudėjus burokėlius iškart įpilu acto ar citrinos rugšties, o skaniausia kai išspaudžiu citrinos sulčių.
Apie keptus burokėlius pirmą kartą išgirdau bet taip panorau kuo greičiau išbandyt... nes labai mėstu burokėlius
Priminė man šita tema, kaip kažkada pirmąkart viriau tėvams burokėlių sriubą Kai jau baigė virti mėsa ir kiti sriubos priedai, pačioje pabaigoje suverčiau puodan virtus tarkuotus burokėlius. Rūgštelės jokios neįdėjau, tai didžiam siaubui išplaukė man visa spalva ir burokėlių gabaliukai sriuboje tokie skaidrūs plaukiojo. Negana to, pats skystimas irgi kažkaip visai nušviesėjo ir į burokėlių sriubą buvo mažai panašu...
aš nuplaunu, perpjaunu juos, nupjaunu galus ir dedu į puodą virti. Druskos ir citrinos rūgšties dedu tik baigiant virti. Tada būna tamsiai raudoni. Išvirus be citrinos r. jie būna tokie kraujo spalvos, neišvaizdūs