QUOTE(Nanuk @ 2009 12 01, 21:31)
jo, bendraVO

kai lankemes VRC
Rita su ja nelabai sutare irgi kadaise.
Ir man ji tokia siurkstoka pasirode. Metodai jos ypac.
mmm, nepamenu vardo

Jaučiu, kad ne Ingrida, bet rytoj pasikelsiu išrašus. Bet dėl nesutarimo tai ne, aš ten su visom sutariu. Bet šiek tiek atmestinas darbas nepatiko. Gal tai buvo dėl to, kad jis dar per mažas buvo rimtam darbui, nežinau tiksliai dėl ko. Nebuvau ir pati per daug "pasikausčiusi", kad vertint galėčiau. O apie kokius metodus kalbi? Kas tau konkrečiai nepatiko ir ar sakei gydytojai apie tai?
QUOTE(Viva_la_vita @ 2009 12 02, 15:00)
Taip, parašė diagnozę. Į stacionarą negaliu gultis, nes maitinu mažąją, tai teks važinėtis į užsiėmimus.
Kadangi nustatė per vieną apsilankymą ir 84.0 diagnozę įrašė, suprantu, akd atvejis sunkus, nors neįgalumas turbūt bus lengvas.
O parašė į kur? Ta prasme išrašą kažkokį davė ar kaip?
--
Ice, jūsų laikas dar ne tiek ir didelis, tikrai dar turit kur judėt (pirmyn, žinoma). Oj mažiukas dar jūsų sūnelis, nesijaudinkit šitaip, bet ir rankų nenuleiskit
Apie kitoksvaikas.lt aš galvoju neigiamai, nes "ne pelno siekianti asociacija", kuri nesibodi net tinklapyje skelbti daugiatūkstantinių kainų, man yra įtartina ir neįdomi
--
Dėl NT vaikų - aš labai noriu, kad mano vaikas būtų sveikas, neturėtų sutrikimo, bet kadangi taip nebus, tai tiesiog padovanojau pasauliui ir sau dar vieną vaiką - be sutrikimo. Ir dabar turiu du. Apie ką dar galėčiau svajot daugiau

O šiaip jau, su laiku ateina jausmas, kai supranti, kad myli ligą, sutrikimą. Kita vertus, ačiū tam, kuris valdo mūsų gyvenimus, kad jis atvedė šį vaiką būtent į mūsų šeimą, nes geresnės jis nebūtų radęs ir jam būtų dar sunkiau gyventi, turint negalią. Jis niekur nebūtų labiau suprastas ir juo niekas geriau nepasirūpintų nei mes. Nerastų labiau atsidavusios šeimos, nei mes. O mes gavome galimybę suprasti, kas neduota suprasti daug kam iš tėvų - kad gyvenimas daug brangesnis, kai jauti kažko trūkumą, jo vertybės atsiskleidžia labai neįprastose (sveikų vaikų tėvams) situacijose. Pvz., kai vaikas nesako "mama", to žodžio ieškai jo akyse. Kitas vaikas bėgioja aplink ir šūkauja "mama mama mama" ir tai aišku viskas kaip du kart du. Arba kai užsigauna ir bliauna "maaaamaaaaaaaa", tu žinai, jis užsigavo ir šaukiasi užuojautos. Ir nereikia ieškoti. Gali skęsti buity ramia sąžine, nes žinai, kad jeigu kažkas atsitiks arba pasiilgs, tu išgirsi kodinį žodį "mama". Bet kai jus skiria tyla...
... kai jus skiria tyla, tu pradedi ieškoti ir tai įgauna aukštos kokybės prasmę. Tu ieškai to, ko kiti gauna su kaupu, jie net svajoja, kad liautūsi tas "maaaaaamaaaaaaa" nors minutei. O tu ieškai... Ir randi. Tik ne žodyje. Akyse, širdy ar aplink tvyrančioj šilumoj. Kai širdutė šaukia, nebūtina burnos atverti. Visi vaikai galėtų tylėti ir būti suprasti. Bet tėveliai nemoka ieškoti. O aš moku ir tuo galiu girtis visiems