QUOTE(bundziulka @ 2009 12 04, 13:57)
Na manau Ritos sugebejimas
izvelgti visame kame teigiama prasme labiausiai siandiena tiktu knygai "Psicholoine pagalba tevams auginatiems autistiskus vaikus"
bet merginos, ar mes turime iš ko rinktis? Jeigu neįžvelgt teigiamos prasmės (nors ir pusiau priverstinai ar dirbtinai), taigi galima nuprotėt ir susigraužt negyvai

Nesakau, kad vaikštau ir džiūgauju. Būna, kad širdis į kumštį susispaudžia, kad net kvėpuot sunku ir atleidžia tik gerai išsibliovus. Ypač tai provokuoja buvimas su sveikais vaikais ir akivaizdus matymas to, kokie jie yra ir koks mano vaikas nėra. Bet kadangi aplinkybės susiklostė taip, kad su tokiais vaikais dažniausiai tik darželyje susitinkam, tai nėra taip jau ir sunku. Gal va kai būna tėvų susirinkimai, tai labai norisi į juos neiti... Arba nemėgstu tų darželinių švenčių, kai tenka dalyvauti. Šventės gražios, bet sėdžiu ten su skaudančia širdim ir apsimetinėju, kad man tai nerūpi... Nors iš tikro viena akimi dairausi, kas ir kaip į mano vaiką žiūri. Tokiais momentais, kai vaikai kažką veikia ir jų yra daug vienoj vietoj, mano vaiko skirtumai tampa dešimteriopai labiau matomi. Bet tai patys nusprendėm leisti į paprastą darželį ir gėda būtų dabar gailėtis šio sprendimo. Vis tiek labai tikiu, kad jam ten yra geriau, tarp socialiai sveikų vaikų...
Per susirinkimus, kai tėveliai sprendžia įvairius klausimus, aš tik sėdžiu ir jaučiuosi, lyg būčiau pro šalį eidama čia užklydus. Rudenį pratybas pirko. Na, pasiėmiau tas pratybas pavartyti... Auklėtoja sako "jūs tai nepirkit"... Šiaip norėjau pirkti, tegul jis ir nedaro jose to, ką turėtų, bet bent jau tegul turi, paišalioja ten kažką. Tačiau niekas taip ir neatsiuntė pranešimo, kiek ir kam už pratybas susimokėti...