Kas formavo jūsų stilių ir skonį drabužiams?

Kas formavo jūsų stilių, kaip išsiugdėte skonį vieniems ar kitiems drabužiams? Klausimas ne iš lengvųjų, ane? Tai va, kad būtų kažkokios gairės, siūlau atlikti mažytį eksperimentą, kurį pasiskolinau iš visiškai kitos srities. Esmė tame, kad svarbiausiais visų įpročių formavimuisi yra laikomi 1-4 gyvenimo metai ir 12-14 metai arba paauglystė. Vadinasi, jūsų skoniui daugiausiai įtakos turėjo, kaip rengėsi jūsų mamytės, kai jūs dar po stalu ropojot, ir paskui jau kai bandėt ieškoti savęs tais durnais beprotiškais ankstyvos paauglystės metais Nu pasidalinam prisiminimais Aš tada pradėsiu, kad jau temą užvedžiau.

Prisimenu iš vaikystės, kad mama nešiojo labai stambius, masyvius papuošalus - ir iki dabar aš mėgstu būtent tokius, jeigu jau auskarai, tai iš tolo turi matytis, kad tai auskarai Prisimenu ryškias spalvas, ryškiai žalią, mėlyną - kartais mane tiesiog nenumaldomai patraukia prie kažkokio ryškaus daikto, kuris paskui prie nieko neprilimpa, bet tiesiog negaliu atsispirti Mama nenešiojo aukštakulnių (tik su labai saikinga pakulne) ir... kartais mėgo vyriškus drabužius. Ir ką - mane irgi patraukė prie unisex drabužių Krypsta žvilgsnis į diedo spintos pusę

Paauglystė.... Buvau dažyta raudonplaukė, ir pagrindinė spalva - juoda. Nešiojau vyšniavus kerziukus. Ir visas periodas tarp 12 ir 14 buvo juodas. Todėl man šis sezonas su daug daug juodos spalvos toks širdžiai mielas Mėgau pati siūtis, perdarydavau mamos senus sijonus, paltukus. Ir bliam šiais metais manyje atgimė siuvėja Dar nešiojau auskariuką antakyje. Ausyse turėjau 6 auskarus (liko 4)...Tikiuosi, šitas potraukis neatgims, nes diedui bus infarktas Tai tokie trumpučiai atsiminimai, būtų labai faina ir įdomu, jei ir jūs pasidalintumėt Iš širdies į širdį, taip sakant

Mano stilius pradėjo formuotis apie 15 gyvenimo metus, tada patapau repere. Plačios kelnės, sportbatukai, visokios skarelės, kepurės... Iki mokyklos baigimo iš plačių kelnių išaugau, bet kepurės ir sportbatukai liko stiliaus pagrindu. O paskutiniu metu pradėjo patikti daug dalykų, ypač čia beskaitinėdama atrandi gražių rūbų ar derinių, kurie galbūt nėra konkrečiai tavo stiliaus, todėl pradėjau viską labai maišyti. Arba tiesiog vieną dieną rengiesi vienaip, kitą kitaip... Vis dar ieškau, kas labiausiai tiktų ir patiktų. Bet sportiniui stiliui jaučiu silpnybę iki šiol.

P.S. Aš vienoj ausy irgi turiu 4 auskarus. Buvo 5, bet pamečiau auskarą ir užgijo...

noreciau paklausti autores, kaip pasikeite jos stilius uzaugus.
nemanau kad paauglyste turi itakos dabartiniam stiliui ir skoniui. manau daug kas keisciasi per tiek metu.
as vaikystei buvau eline mergaite. tik nemegau nesioti sijonu, sukneles ikisdavau i pedkelnes ir turejau vien dzinsus ir sortus.
15-16 metu tapau ale metaliste, svajodavau apie odines kelnes, nesiojau kerzus, odine striuke. iki 20 m visiskai nenesiojau sijonu ir sukneliu. tik sortus ir kelnes. nesiodavau trumpas maikes atvira nugara, be liemeneles, sukneles placias kelnes, dzinsus placius, su plika bamba, kedukus. ryskias spalvas.

puse drabuziu pasikeite kai pradejau dirbti, teko isigyti dalykiskus rubelius. atsisakyti trumpu ir issaukianciu rubu,
visiskai stilius pasikeitei 24-25 m.

Turbūt visą gyvenimą ieškom Tik kažkokia jungianti gija vis tiek yra tuose ieškojimuose, kažkas gražu, o kažko gyvenime neužsidėtume. Sportinis stilius turi savo žavesio, ypač gatvinis
Tai vat kas įdomiausia, jog nuo paauglystės labai keičiausi. Bandžiau taikytis prie aplinkos, patikt diedams, atrodyt gražiai (na, to meto supratimu, aišku ). Bet kažkaip dabar jaučiu, kad grįžtu prie šaknų ir iš mano spintos dingsta aukštakulniai, teisingi, elegantiški, visų supratimu gražūs drabužiai, bet koks fyfiškumo šešėliukas. Pradeda erzinti dalykinis (bankininkų, kaip aš vadinu ) stilius, ofisiniai drabužiai. Nesijaučiu savimi taip apsirengus O jūs, jei nereikėtų nešioti būtent darbinių drabužių, ką rinktumėtės? Ir kaip tas stilius visiškai pasikeitė nuo 24-25 metų? Ar natūraliai, ar dėl to, kad taip reikėjo, na tipo pagal amžių reikėjo surimtėti? Smalsu tiesiog

ir naturaliai, ir galiu pasakyt kad SM padare itaka. kazkaip paradejau rengtis idomiau, nes anksciau mano garderobe nebuvo jokiu detaliu. papuosalu is vis nemegstu. nesioju tik auksa - auskarus jei galiu ir grandinele ant kaklo. itin retai dirzus.
pasiziuri kaip merginos rengiasi ir kai ka pritaikai sau.
anksciau dirbau firmoj ,kur grieztai reikejo dalykiskai vaikscioti. db , kadangi klientu nepriminejam, bet stilius vis tiek ofisinis turi but, tai biski laisviau. ir pradejau experimentuoti. db mano spintoj daugiausia sijonu ir sukneliu. isigyjau lb daug siltu, zieminiu sukneliu ir sarafanu. dzinsai tik laisvalaikiu arba penktadieni. aisku daug kas priklauso nuo oro , ir kas be masinos vazineju. tai tenka vis tiek kelnes maut kai salta. o taip tineislysciau is sukneliu
pamegau spalvotas pedkelnes,blauzdines.
o man irgi buna periodais.
tarkim paauglystei as nekesdavau kvabratku ir neriniu. pirmos visos liemeneles buvo paprastos lygios, be jokiu neriniu.tik po po 20 pamegau itin sexualius apatinius buvo laikotarpis kai ir as vaiksciodavau su aukstakulniais kol dar galejau, db del kitokio gyvenimo rimto, ir del sveikatos visiskai ju nenesioju. tai renkuosi tik zemapadzius ar is vis beveik lygiapadzius batus. na ir atitinkamai drabuziai kitokie prie ju

Iki paauglystės rengiausi taip, kaip rengė mama. Čia turbūt natūralu. Po to iš susidomėjimo tam tikra muzika užsinorėjau rengtis 'pankiškai';D taip pat atėjo supratimas, kad dėl kai kurių fizinių trūkumų man niekad netiks 'fyfiškas', itin moteriškas stilius. Laikui bėgant ir susiformavo toks.. prislopintų spalvų, jaukus, neiššaukiantis stiliukas, neatspindintis besikeičiančių mados vėjų..

Paauglysteje kiek prisimenu baisiai norejosi butu moteriska. O ta moteriskuma supratau labai primityviai. Manau, kad stilius keiciasi visa gyvenima, gal kazkuriais periodais maziau, kazkuriais daugiau. O itaka stiliui manau daro daug kas, mokslai, darbas, keliones, pomegiai ir dar daug kitu dalyku...

pas mane tai įdomiai
aš pati sau pavyzdys turbūt ir pati sau draugė nes niekas iš mano aplinkos taip nesirengia. Tete konservatorius, senovinis žmogus, mama tai spalvinga, gėlytės, spalvytės... sesė fyfa su blizgučiais visą gyvenimą, o aš jau nuo paauglystės išsišokdavau, pamenu kai nusipirkau tokį kaip karinį kostiumą, po to kažkada tokius batus kaip hipiškus, kaip vyriškus... net nežinau kodėl... patiko ir tiek... nekreipdavau dėmesio, jei kas sukritikuodavo bet tekdavo ir su sese pasimainyti, tai ir fyfiškai rengdavausi, žodžiu maišiaus tuos stilius... tiesa, tarp klasiokų ir paralelinių klasių nebuvo jokių išsišokėlių, nes buvo sustiprintos, tipo rimtos tokios klasės bet aš slapta visada pankus, metalistus, rokerius mylėjau, prijaučiau jiems nuo labai seniai, kol ant senatvės galutinai atradau save ir nebežadu mėtytis stilius artimas gotams

Hmmm. labai idomi tema. As pati kartais pagalvoju, kas gi mane sufomavo kaip asmenybe, kas padare didziausia itaka . Kai kurios vertybes atejo is seimos, kai kurios - ne. Del stiliaus nesu tikra del to jaunesniojo laikotarpio - taip amziu iki 4 metu labai svarbus asmenybei, bet ar stiliui - nzn... Gal nebent esminiam kazkokiam harmonijos, derinimo suvokimui - tai turetu ateiti is mamos, nes stiliu atsiranda nuolat ir musu stilius siek tiek keiciasi...
Kadangi mano mama nebuvo konservatore ir dabar dar ohoho su kokiu polekiu, tai naturelu as irgi augau laisviau... Tas jauciasi ir drabuziuose. Itariu man labiau itaka padare audringoji paauglyte

Chi chi, nu mano atveju tai visa ta teorija pasiteisina Mano stilius tikrai yra mano mamos stiliaus - nu kaip ji rengtųsi šiais laikais, jei gyva būtų - ir mano paauglystės durnysčių miksas

Man iš vaikystės likęs ryškiausias ir labiausiai patikęs mamos aprangos atsiminimas - šokoladinės spalvos vilnonis trikotažinis kliošinių kelnių ir golfo kostiumėlis (golfo apačioje per šoną - kelios įdomios sagutės nuo apačios iki liemens (po to, kai tą kostiumėlį sunešiojo ar kandys sugraužė, dar ilgai saugojau išsikirpusi tas sagutes, kai jau ėjau į mokyklą, prisiuvau prie savo nertos piniginės), o ant kaklo - balto metalo medalionas žydromis akutėmis (tą tebeturiu), batai storais kulnais. O šiaip mano mama nelabai mėgo puoštis ir mane rengė "bet kaip". Paauglystėje buvau metalistė, taip pamėgau tamsias spalvas, kad ir iki dabar jas tebemėgstu. "Šviesesni" periodai buvo tarp 20-25 m., ir dabar porą metų. Dabar kaip žiūriu, 21 metų man gimė pirmoji dukra, o prieš beveik metus - antroji, tai neabejotinai šviesesnės, ryškesnės spalvos susiję su nėštumais ir mažais vaikais

Oho, bet kiek čia tarp jūsų buvo metalisčių/pankių/gočių.