QUOTE(MrsRAT @ 2009 11 22, 23:50)
Žinoma, galima džiaugtis, kad jis gyvas, kad jį turite, galite į jo akeles pažiūrėti, apkabinti, pabučiuoti.
O vaikas kaip jam ir kuo jam dziaugtis? Jei jis turi pilna prota.
O vaikas kaip jam ir kuo jam dziaugtis? Jei jis turi pilna prota.
QUOTE(Kam @ 2009 11 22, 21:43)
Nesuprantu, tai jei mano vaikas sunkioj negalej ar ligoj tai man reik nebut durnai ir nekentet del to , o dziaugtis. Nu kazki a labai tai imanoma, na tikiu priprantama, susitaikoma, bet giliai sirdyje niekada to nesuprantama ir klausiama uz ka ir kodel.
Ar padėsi bent kiek savo vaikui, jei kentėsi? Atvirkščiai- pakenksi, nes jis jaus tai...
Viską, kas vyksta mūsų gyvenime, reikėtų išmokti priimti ramiai...
QUOTE(Kam @ 2009 11 23, 01:56)
O vaikas kaip jam ir kuo jam dziaugtis? Jei jis turi pilna prota.
O sita kaip kas man paaiskins, kur cia teisybe?
QUOTE(vaižgantė @ 2009 11 23, 17:09)
Blaiviai mastant, taip, jus teisi, bet juk dar yra sirdis, jausmai, emocijos, kaip su jom but?
Labai noreciau ismokti, ramiai viska priimti, bet niekaip neiseina
QUOTE(Masiania* @ 2009 11 21, 23:18)
Labas vakarelis. Ar tikit likimu? Manot, kad viskas yra nuspresta ir visi geri ir negeri dalykai atsitinka musu gyvenimuose del kazkokiu priezasciu? Pasidalinkit, mergaites, savo mintimis 
Su gerais dalykais viskas aisku, visi ju norim bei dziaugiames, kai ju atsitinka. Bet kaip but su blogais? Ar galim "apgauti" likima? Suprantu, kad jei kazkas atsitinka, tai tam, kad pasimokytumem, patirtumem kazka naujo, bet kartais, manau, butu daug geriau be tokiu patirimu
Pasidalinkit, mergaites, savo mintimis Su gerais dalykais viskas aisku, visi ju norim bei dziaugiames, kai ju atsitinka. Bet kaip but su blogais? Ar galim "apgauti" likima? Suprantu, kad jei kazkas atsitinka, tai tam, kad pasimokytumem, patirtumem kazka naujo, bet kartais, manau, butu daug geriau be tokiu patirimu
Asmeniškai aš tikiu, kad mūsų likimas užrašytas Dievo.Bet, kaip teko kažkur skaityti - labai melsdamiesi ir prašydami, mes jį galime "koreguoti". Kita vertus - jei lemta nutikti kokiems tai itin reikšmingiems įvykiams, vargu, ar jų išvengsim. Galbūt galime prašyti Dievą sušvelninti ar atitolinti visa tai. Bet čia jau tik mano pasvarstymai...
Papildyta:
QUOTE(Masiania* @ 2009 11 22, 19:05)
*As siaip laikausi tokios nuomones, kad viskas turi ateiti "savo" laiku, butent tada, kai zmogus tam pasiruoses, ar nusipelnes, sugebes tinkamai priimti, ivertinti.
**Bet buna tokiu situaciju, kai visiskai nesupranti, kodel TAI atsitinka tau, nei pasimokysi, nei igysi kazkokios patirties, nei naudingo ko isnesi, o tik likimas tau padovanoja begalini skausma. Ir uz ka? Suprantu, jei zmogus padaro kazka negero, prasikalto, tai turi uz tai ir sumoketi, bet jei gyveni pakankamai dorai, protingai, uz kieno klaidas tenka kentet tada?
**Bet buna tokiu situaciju, kai visiskai nesupranti, kodel TAI atsitinka tau, nei pasimokysi, nei igysi kazkokios patirties, nei naudingo ko isnesi, o tik likimas tau padovanoja begalini skausma. Ir uz ka? Suprantu, jei zmogus padaro kazka negero, prasikalto, tai turi uz tai ir sumoketi, bet jei gyveni pakankamai dorai, protingai, uz kieno klaidas tenka kentet tada?
*Pritariu Jums visu 100 proc. Visiems įvykiams turime subręsti.
**O nelaimės, negandos ar kitos nemalonios būsenos, situacijos turi mus aplankyti tam tikriausiai, kad kažko iš jų išmoktume.Tai - kaip tam tikra pamoka - išmokai - žinai, neišmokai - turėsi pakartoti...
Tikrai turiu gyvą pavyzdį, kaip žmogus nuolat gaunantis tą pačią pamoką iš jos nieko nepasimoko.Laiko save auka, o giliau į esmę neišdrįsta pažvelgti, nes tuomet tikriausiai atsivertų tokie sielos klodai, kurių nesąmoningai pats žmogus bijo...
