QUOTE(Egle C @ 2009 12 10, 08:07)
Nežinau, kaip ir ar galėčiau būti laiminga, jei šviestų saulė. Todėl ir nelaukiu pavasario. Visi laukia, o aš ne. Nežinau, kaip ištversiu sprogstančius kačiukus, pirmąsias žibutes, tą tik pavasariui būdingą paukščių šurmulį... Kaip išgyventi gamtos atgimimą, kai viduje kažkas nutrūkę, mirę ir nebeprikeliama...
laikas apgydys

, pirmi metai visad sunkus.
pamenu dukriukas isejo po atvelykio, kai viskas is po ziemos pradejo augti, zydeti... nemaciau pavasario, nemaciau vasaros, net ir rudens nepamenu. Kaip tas vezlys lindejau savo sarve iki parduotuves isbegdavau tik tada kai namie ne duonos nebelikdavo, siusdavau vyra.
vis budavo liudna , kad va nebemato mano mazyte, kad nera jos, net nezinau kur ji, liko kazkoks nenutrukes rysys.
buvo ziauriai graudu kad nebebus rugsejo pirmosios jai, kad per mamyciu diena neatnes savo rankytej tulpes, kad nebebus isleistuviu valsio, nebebus mano mazyte nuotaka... kazkaip ismokau gyvent su tuo ilgesiuir atitolo tas Nebebus...
Bet kaip bebutu gyvenam toliau, todel verta stengtis but laiminga, verta stengtis gyvent su sypsena del paciu brangiausiu ir mylimu esanciu su mumis