QUOTE(Egle C @ 2009 12 10, 09:07)
O va man kaip tik tai ir patinka. Tas rūkas ir lietus. Nes rūkas ir lietus ne tik aplinkui, bet ir viduje...
Nežinau, kaip ir ar galėčiau būti laiminga, jei šviestų saulė. Todėl ir nelaukiu pavasario. Visi laukia, o aš ne. Nežinau, kaip ištversiu sprogstančius kačiukus, pirmąsias žibutes, tą tik pavasariui būdingą paukščių šurmulį... Kaip išgyventi gamtos atgimimą, kai viduje kažkas nutrūkę, mirę ir nebeprikeliama...
Papildyta:
Myliu savo sūnų... Myliu savo dukrą... Ir vis dar turiu juos abu... Skirtingai...
As nejauciau pirmojo pavasario, viskas zydejo, skleidesi, o sirdis buvo apmirusi, buvo praeje puse metu.... as nejauciau ir antrojo pavasario....sedejau autobuse , vaziavau i miesta ir staiga pagavau save ties mintim, kad begalo grazus krokai zydi, kad as labai ju pasiilgau ir ilgai ju laukiau, bet ziurint i juos nejauciau nieko, ne meluoju, jauciau nusivylima, kad nejauciu nieko, kad pasiilgau ju praeityje, ne dabartyje ..Tada nusprendziau, kad kita pavasari vaziuosiu i Olandija i geliu soda, noriu paskesti toje juroje, gal tai pazadins nora atgimti....juk kazkada, kazkokiu budu turi ateiti pavasaris....
Tau tai tebus pirmas pavasaris....nenuraminsiu tikriausiai, bet galiu pasakyti, kad kai viduje rukas ir lietus tu tiesiog nematai saules, eini pro ja ir nematai...todel jie vis dar lys vuduje nebijok jos, ji pasileps, kad netrikdytu tavo lietaus...