Artimo žmogaus išdavystė

Dauguma mano sitacijoje kaip tik pasielgtu kitaip
Tikrai dabar nenoriu net mintimis grizti i tuos laikus.
Anksciau jauciausi nuskriausta, dabar nesijauciu. Gyvenimas tesiasi.

Cia astrologinis terminas koks? Gal galima butu placiau, nes google randu tik apie koncervus

Tarkim- siek tiek pamenkinau praejusios eros pavadinima...tik tiek....

Jei galima, ir as issipasakosiu.. buvo vienas zmogus. Nei perdaug geras, nei blogas, cia jau kaip paziuresi.. Ir as ne angelas buvau. Issiskyrem. Sunku buvo.. Ziauriai.. Apsiraminau dirbdama tiek, kad neliktu laiko galvojimui. Vakarais budavo sunkiau... Uzmigdavau, kai pavargdavau verkt. Praejo n+ metu.. Nebuvo tos dienos, kad nepagalvociau, kad myliu ji. Vis dar.... Ir kankinuosi. Nejauciu jokios pagiezos, nejauciu pykcio, atleidau. Bet myliu. Nors gyvenu su kitu. Viska ko man truko su juo, gaunu is dabartinio. Na, kaip lazda du galus turi. Tai dabar man tas antrasis galas atsisuko. Tureciau but laiminga. Cia aukos sindromas? Su zuvu era surista? Su saviverte, beje, man viskas tvarkoje.

nea, cia ne aukos sindromas ir ne su zuvu era surista - tai tavo makaules sindromas, kaip ir absoliucios daugumos likusiu. laime yra tavo vidinio poziurio i isorinius dalykus rezultatas. o kol tu ja vertini isoriniais dalykais, tai visada kazko truks - turesi meile, truks babkiu, turesi babkes, truks meiles, turesi meile ir babkes, busi nepateninta figura, pasidaryai plastine operacija - tapsi nepatenkinta sveikata na ir t.t. beje, kam tau ta laime? gal ir be jos gerai gyenasi?

Yra sakoma, kad žmogus per gyvenimą turi(siekia) patirti laimingų santykių patirtį. Kol taip neatsitinka, tol vyksta(sąmoningai, ar nesąmoningai) idealių santykių paieškos ir partnerių keitimai. Manyčiau, kad atsakius sau į klausimą: jei netekčiau šito partnerio, ar ieškočiau kito ir praaiškėtų šis tas apie laimę

Jei žmonės gyventų pagal kai kurių čia siūlomą modelį, tai turbūt praktiškai visi būtume vieniši nes kai pasižiūri aplink, kas čia aplink turim tobulus santykius? gal tik ekrano žvaigždės kurios neužilgus išsilaksto į skirtingas puses?

Nu kam žvalgytis aplink ir į tai kas viešai demonstruojama? Patartina į save dažniau pasižiūrėt

Vat budavo tokios akimirkos su juo, kai jauciausi absoliuciai laiminga. Tom akimirkom mes nesipykdavom. Nereikejo nieko. Nei pinigu, nei grazios figuros ar dar ko. Nereikejo visiskai nieko. Del manes, tomis minutemis visas pasaulis galejo nustot egzistaves. Visiska pilnatve.
Beje, nemanau, kad "babkiu" trukumas yra kliutis laimei. Ne taip as suprantu laime.


Man atrodo as buvau radus ta laimingu santykiu patirti. Jei netekciau sito partnerio, taip, as ieskociau kito. Bet tik todel, kad taip gyventi man butu patogiau. Tikriausiai mylejau ir perdegiau.

Meilė tai būsena ir ji yra už proto ribų. O žodžiai priklauso protui ir jie yra jo atributika. Todėl “neesančiam meilės būsenoje“ jokie žodžiai nepadės. Galite guosti, apšaukti, patarti, pamokslauti – žodžiais prisirišimo nenukirpsi. Jeigu tai būtų įmanoma tuomet kenčiančiam užtektų išklausyti vienos valandos “išmintingų žodžių kursą“ ir kančios baigtųsi – deja...
Įsimylėjusiam irgi jokie žodžiai nepadeda, neveltu yra sakoma: - mylintis yra aklas ir kurčias! Tėvai, draugai ir draugės gali stoti skersai kelio, atkalbinėti, logiškai pagrįsti, kad kvailai elgiesi, kad teks gailėtis ir t.t. – visa tai nepadės. Įsimylėjėliai yra meilės būsenoje, kuri už proto ribų todėl jokie teisingi, logiškai pagrįsti proto argumentai jų nepasiekia.
Pas kuriuos "dominuoja protas" niekados nesupras tų pas kuriuos "dominuoja meilės būsena". Protingi ir įsimylėjėliai yra visiškai skirtinguose pasauliuose- jie tarsi iš nesuderinamų planetų. Todėl pas kuriuos dominuoja protas dažnai įsimylėjėlius vadina durneliais. Savaime suprantama, kad jie iš savo atskaitos taško yra visiškai teisūs. Bet įsimylėjęs yra ant sparnų jis – laimingas!
Deja viskas turi savo ribą ir kaip gamtoje keičiasi metų laikai taip keičiasi ir vidinės būsenos. Kai tik pas įsimylėjėlį vėl ims "dominuoti protas" tai jis iš karto praregės! Jei anksčiau jis nieko nenorėjo matyti ir girdėti, tai dabar gali prasidėti abejonės. O abejojimas tai pirminis signalas, kad balandėlis sugrįžo į protą.
Sugrįžę iš meilės būsenos į protą sako: <<kur buvo mano akys>>, <<koks aš buvau durnelis>> ir <<kaip aš leidau būti šitaip išnaudojamas, mulkinamas>>... Tik dabar įsimylėjėlis prisimins ką anksčiau jam protingi žmonės sakė... Dabar jis sau prisieks, kad niekados nebe bus toks durnius(nė) - niekados nebeleis savęs žeminti, trypti, valytis kojas... Įsijungs stipri gynybinė reakcija ir tai natūralu nes protas siekia save išsaugoti. Natūralu ir tai, kad sugrįžus į protą - meilę pakeičia prisirišimas. Prisirišimas priklauso protui.
Protas trokšta, kad viskas klostytųsi pagal jį. Protas skausmingai reaguoja jei kitas žmogus elgiasi ne pagal jį - jis įsižeidžia ir vadina nesielgiantį pagal jį egoistu, išdaviku ir t.t. Protas savinasi, įsikabina, reikalauja, prisiriša ir negali paleisti. Ir žinoma kenčia dėlto.
Jei esančiam meilės būsenoje užtenka tik pagalvoti apie mylimąją ir jį užlieja gerų emocijų banga, tai “esantis prote“ trokšta, kad jo mylimas objektas priklausytų tik jam.
Jei mylintis gali džiaugtis, kad jo meilės objektas laimingas kažkur, tai prisirišęs pavydi ir kenčia, kad jo meilės objektas nepriklauso jam.

Kaip mylėti ir kaip paleisti metodikos nėra. Todėl neveltu yra sakoma, kad laikas geriausias gydytojas. Tikimasi, kad per ilgą laiką vis tiek pasikeis dabartinė kenčiančio vidinė būsena ir perėjęs į kitą būseną jis į visą tą patį jau pažvelgs iš kito kampo – naujai.
Pakeisti savo vidinę būseną ir yra paleidimas. Dažnai kenčiančiam yra iš šalies sakoma: argi tau maža moterų ar vyrų, apsidairyk aplinkui!? Bet kenčiantis negali paleisti – jam reikia tik to ar tos vienintelės, protas trokšta, kad tos akimirkos kurios buvo kadaise pasikartotų vėl ir vėl...
Būna ir bandymų staigiai pakeisti ,,išdaviką" kitu mylimuoju bet esmė juk savo paties vidinėje būsenoje. Ir jeigu meilės būsenos nėra tai naujas draugas senojo neatstos. Tokiais atvejais dažnai sakoma: su nauju man viskas normaliai, gerai... bet deja to dvasinio skrydžio, kuris buvo kadaise nėra... Jeigu viduje žmogus pasiruošęs meilės būsenai tuomet jokių problemų, galima įsimylėti bet ką ir būtinai atsiras ką įsimylėti, o jei būsenos nėra tuomet visos paieškos bus "nuo proto" – jis man geras, jis išsilavinęs, jis turi namą , jis užima geras pareigas ir t.t. Viskas protingai apskaičiuota ir teisinga bet...
Taigi, viskas mūsų pačių rankose pagal situaciją galima pasirinkti : arba durna ir laiminga arba protinga bet...
Yra ir dar viena galimybė, tai išmintis. Išminčius panašiai kaip esantis meilės būsenoje tik jis tai valdo sąmoningai pagal savo norą. išminčiaus neįmanoma įžeisti, pažeminti, įskaudinti jei jis pats to nenori. Išminčius turi ir tokią savybę kaip “gebėjimą paleisti“ todėl ir prisirišimais jo nesupančiosi... Išminčius naudojasi papildomai visiškai kitokiu protu, kuriuo įprastas žmogus sąmoningai nesinaudoja...
Bet kaip tapti mylinčiu ar išmintingu metodikos nėra. Yra tik mintys pamąstymui o toliau viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų asmeniškai ir čia arba – arba...
Dar galima sulyginti su šuoliu per bedugnę – arba peršoki į kitą krantą arba niekados.