Prisidedu prie poečių
Mano mėgstamiausi:
Melsvi haliucinogenai
Skirti vartot kasdienai
Miegok mažyli mielas
Jei tau vaidenas sniegas
Aš musmirių pašteto
Užtepsiu tau ant duonos
Pienelio balto šilto
Iš pusžalės aguonos
Kanapėm apkaišysiu
Aš tavo pagalvėlę
Tabletėm cikladolio
Užbaigsiu pasakėlę
***
Pasistatė zombiai namą
Ant kalno Trijų kryžių
Karstų dangčiai sienas remia
Krenta kaukolės iš plyšių
Medžius žarnom apkarsto
Žvakėm kapų apšviečia
Mirę keliasi iš karstų
Šiąnakt juos puoton kviečia
Seni kaulai gailiai braška
Kaip per laidotuves
Šiąnakt zombiai sode švenčia
Namo įkurtuves
Kapų vainikais pasipuošę
Pasiutpolkę jie šoka
Verda iš žmogienos košę
Nes kitokios nemoka
Sušvinta naujas rytas
Ir baigiasi linksmybės
Grįžta zombiai į kapus
Ieškodami ramybės
***
Fosforinės blakės ant tavo delnų
Žalsvai - gelsvai iš tolo šviečia
Argi ne gražu?
Basi trikojai žmonės vaikšto
Takais karo aukų
Oro pilis vaikučiai stato
Iš ozono skylių
Nušausim paskutinį bebrą
Nes medžių nebėra
Tai kam kamuot bedantį žvėrį
Rytoj pietums švytės mėsa
***
Kai mokeisi skaičiuoti tu ant pirštų
Ir raides jungei į garsus
Tu nemanei jog greit pamirši
Jog kelias nėra toks tiesus
Vingiais nuklysi pievų takeliais
Kur bitės tau sugels pirštus
Basomis tu brisi kalnų upeliais
Lig kraujo susipjausčiusi padus
Kol vėlei tu atrasi tiesų kelią
Erškėčiai tau badys kulnus
Širdis greičiau tik kraujo varo
Kaip prieš akis matai kalnus
Už jų atbunda ryto saulė
Kelelis leidžiasi žemyn
Ir tu vėl ateini pasaulin
Iš skausmo girios išeini
***
Mylėki tai, kas netikra
Jei tavy vien tuštybė pilka
Žiūrėdamas pro tamsų stiklą
Tiesos neišvysi niekada
Dailiam kūne supuvus siela
Beribės erdvės užpildytos purvu
Kai viskas tampa nebemiela
Kūnas pavirsta nerimo urvu
Geriau nekęsti to kas tikra
Nei melui apkabinus kojas jam bučiuot
O kiek žmonių žvelgiančių pro miglą
Kažin ar lengva suskaičiuot
Savižudės sapnas
Iš trylikto aukšto devinto balkono
Be dešinės kojos krentu
Kiekvieną auksinę sekundę skaičiuoju
Galvoju, ar daug netenku
O ten apačioj ant mėlyno suolo
Močiutė kaip žemė sena
Aplinkui ją jos anūkai bėgioja
Spinduliuoja plačia šypsena
Aš vis krentu, galvoju, svajoju
Kaip ten, apačioj, taip gražu
Krisdama galvoju, jog mirt nebenoriu
Ir lovoj savoj atbundu
Dilgėlės
Sidabro dilgėlės
Aplink pečius apsivijusios
Man miško lopšinę dainuos
Dilgėlės ne dilgėlės
Jų kūnas nebijo
Jos mane šią naktį sūpuos
Samanose užmigsiu
Ne tave aš sapnuosiu
O miško fėjas žalsvas
Ir elfus žalius
Iš dilgėlių gimusius
Po mišką lakstant basus
Iš girių išlys
Briedis plačiaragis
Ant jų jis mane nusineš
Pradingsim tamsynėj
Dilgėlių karalijoj
Ir fėjos jau mūsų nera
na, kai paš pvz... 
turiu daug parašiusi, rašau vis dar....... Aišku, ne visada ir ne viskas taip gerai kaip norėtųsi, bet juk tam ir reikia tobulėti
Turiu omeny rašymą iš vidaus, ne tam, kad koks pinigas būtų uždirbtas. Nors, šiais laikais ir iš to galima uždirbti, jei nelauki savo "muzinų" ir dirbti dirbi dirbi, kol tas, kuris tau moką pinigą lieka patenkintas. labai gaila, bet tų, kurie moka pinigus, skonis dažniausiai būna laaaabai ne koks 
