Kalėdinis stebuklas - Gimdymo istorijos

Pradėsiu nuo to, kad nėštumas virto tikru stebuklu kūčių rytą. Iškart pamačiusi nėštumo teste dvi raudonas juosteles nulėkiau pas gydytoją. (O čia ir buvo mano didelė klaida). Po vizito pas gydytoją teko išeiti su ašarom akyse, nes gydytoja diagnozavo – negimdyvinis nėštumas. Nepasitikėjau ja, tad dar apsilankiau pas vieną gydytoją, kuri konstatavo tą patį. Gavau siuntimą į ligoninę. Priėmime manęs niekas neapžiūrėjo, o paguldė ir liepė laukti savo eilės operacijai. Tačiau prieš operaciją gydytojų konsiliumas nutarė mane apžiūrėti echo. Na ir kaip Jūs manote? Galvojau iki dangaus pašoksiu, nes išgirdau pačius nuostabiausius žodžius – Jūsų nėštumas kuo gražiausias. Tai buvo pats didžiausias stebuklas ir pati didžiausia dovana, šventės praėjo su pakilia nuotaika ir tikėjimu stebuklais.
Neštumas ėjo sklandžiai, nesiskundžiau niekuom. Laukiau ir kuo artyn numatyto termino tuo labiau nerimanau ir nekantravau pamatyti mūsų stebukliuką.
Keletą dienų prieš numatytą terminą ,penktadieni apsilankiau pas gydytoją, kuri konstatavo, kad greit gimdysiu ir kad atsidarymas jau 4 cm. Nuteikė džiugiai, kas jau trečdalis gimdymo praėjo .
Su vyru buvome pakviesti į vestuves, tačiau įvertinę, mano būklę apsisprendėme į jas neiti, o tik nuvažiuoti pasveikinti. Gydytoją davė leidimą vaziuot į Kauną pasveikint jaunavedžių (padrąsindama mus, kad niekas per valandą nepagimdo“. Na taip ir padarėme, kaip niekad su vyru iįsipuošėm, jis su kostiumu, aš su suknele, pasidariau dar šukuoseną, pasidažiau ir su vėjeliu išlėkėm, bet prigriebiau dėl visa ko ir tašytę i GN (o vyras tam labai prieštaravo, sakė suspėsim užvažiuot namo ją pasiimti). Na tai ka į Kauno rotušę vėlavom,e tad beveik bėgte (ir iš kur pas mane tiek jėgų buvo ) bėgome, kad nepavėluot. Suspėjome. Jau po visos ceremonijos lauke pasveikinome jaunavedžius ir tik norėjau žengt koją fotografuotis ir tik pliumpt ir nubėgo vandenys (buvo 13.30) tai mes tik greit paskutinę foto padarėm su mano pilvuku ir išlėkėm į Vilnių, žinoma, vėliau visi pasigedo kur mes dingome, kad net vestuvinių saldainių neparagavom . Tik įsėdau į mašiną ir prasidėjo sąrėmiai tai kas 3 tai kas 5 min. Vyrui streso įvariau, nes bijojo, kad mašinoje nepagimdyčiau . Greičio neviršijome ir po valandos jau buvome gimdymo namuose. Gimdymo namuose dar teko 20 min paramstyti sienas, nes priėmimo kambarys buvo užimtas. Galiausiai gimdykloje buvome tik 15.20, sąremiai buvo kas 2 min. Gydytojas konstatavo, kad iki nakties pagimdysiu. (Tos jo prognozės man buvo tarytum mirties nuosprendis). Sunkiausia buvo būti „pririštai“ prie lovos ir kentėti sąrėmius. Kadangi sąrėmiai darėsi skausmingesni, o gydytojas nuteikė ilgam gimdymui tai pasiprašiau epidūro. 16.00 padarė epidūrą, ir jau išeidinėjo anesteziologė kai aš pajutau keistą savo savijautą, pilvas visas pradėjo banguoti, aš pradėjau drebėti. Staigiai atbėgo akušerė, gydytojas ir tik pamačiau, kaip staigiai rengiasi chalatus, ruošiasi staliuką, įrankius. Na ir po trijų sąrėmių, 16.42 pagimdžiau dukrytę. Gavome 9/10 balų pagal APGAR.
Netikėjau gyvenime ir net nesapnavau, kad tai greit pagimdysiu, tuo labiau netikejo ir gyd. ir akušerė, net epidurą man padare, kuris net nežinau nzn ar suveikė, nes tik ji padarė ir po 10 min stangos prasidėjo. Kai pranešėm visiems vestuvinikams naujienas tai nieks nepatikejo, kad taip greitai sugebėjom pagimdyt. Visi šventė vestuvėsė, o mes grožėjomės savo stebukliuku.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis