štai todėl ir kritikuotina "baisioji" istorija: dėl dar negimdžiusiųjų bei besiruošiančiųjų tam įvykiui siaubinimo. Negerai yar pasakoti moterims "tokioje" padėtyje įvairius šiurpus-nusiteikimas gimdymui, tikėjimas, kad viskas vyks gerai, ramybė ir pasitikėjimas yra didžiulė vertybė. Aš ir patologijoje, ir po gimdymo abu kartus pasirinkau vienutę-būtent todėl, kad atsiribot nuo svetimų skausmų, išgąsčio, galų gale- įvairių apkalbų apie medikus ir kaimynes.
Aš palaikau Karbynės poziciją ir nematau nieko baisaus jos bandyme "transkribuot" tekstą į neutralesnį variantą. Jei jau literatūros klasikai neprotestuoja, kad jų tekstai būtų narstomi skersai-išilgai, tai eilinei forumo žinutei gal nereikėtų uždėt absoliutas neliečiamumo ženklo...
Kalbančioms apie medikų profesionalumo trūkumą turiu klausimą: kur ir kaip jis pasireiškė? Vaikas gimė pridusęs , yra liekamieji reiškiniai? Motina nukentėjo? Kokie konkretūs profesionalumo stokos įrodymai? Tai, kad nepatiko kaip ir ką kalba, dar ne rodiklis- aš anesteziologui, kuris bandė su manimi kalbėt familiariai ir, kaip man tuo pusiautėmės sąmonės metu rodėsi, užgauliai, pareiškaiu, kad jo paslaugų atsisakysiu ir tesiruošia kita brigada. Grubokai pareiškaiu-suveikė idealiai, ant stalo su spinaline ir ranką paprašiau paduot, kai maniau mirštanti, ir juokavome taip, kad operacinės seserys stebėjosi...Geriausias Klaipėdos ligoninėje specialistas. Tiesiog man nepatiko pradžia, pareiškiau pretenziją ir ji buvo patenkinta-pabaiga nuostabi. Atspėt norus yra beveik neįmanoma, taigi siūlau bent jau paaiškint medikui, kuris su jumis "ne taip " šneka, ko jūs norėtumėt. Dažnai to ir užtenka.