Kai buvo gal kokių 4 metų plius minus, nupirkau jai pirmąją Anabelę. Na su ta lėle kurį laiką žaidė, kokį mėnesį ar pora, o vėliau tiktai nebebuvo pagrindiniu žaislu. Paskui gavo dovanų iš krikštatėvių Baby Born. Aš pati ta dovana nebuvau patenkinta. Nes, visų pirma, realiai jai ir vienos Anabelės užteko. Antra, mano manymu, Anabelė mielesnė už Baby Borną (na gal tik funkcijos kitokios). Trečia, man visai ne prie dūšios tie Baby Bornų siusiojimai, o dar blogiau - kakojimai
Tai tą užgeltonintą funkciją tik išbandėm, paskiau, kad visgi mes jos gal nemaitinsim, pedaug terlionės (o ir dukra nebuvo motyvuota viską po pat sutvarkyti, būtų tekę man 
). Ypač kai paskaičiau, jog jei pamaitinsi koše ir laiku neišplausi vidaus plovikliais, gali prasidėti rūgimo procesas lėlės viduje.Tai va, su tuo Baby Bornu mažiausiai ji žaidė. Dabar, jau būdama septynmete, labai retai jas beišsitraukia (nors pasaitaiko tokių dienų). Va gale vežimėliu jas kartais patinka pavežioti, ar lovytėse suguldyti.
Barbių ir Bratzų era pas mus buvo prieš metus - pusantrų. Maniškė kur kas ištikimesnė minkštų žaislų mylėtoja, va tų tai jai niekad nebūna per daug. Ir dar kur kas labiau už lėliukus ji myli Ponius ligonius (man asmeniškai tie Poniai irgi simpatiškesni).
O už visus lėliukus geriausia tai tikras katinas. Aišku, ji labai norėtų ir gyvo lėliuko, sesutės ar broliuko, o nebe tų žaislinių.
