kai nežinai, kas tu jam esi

Sveikos damos

Susiduriau su gyvenimo problema, tad reikia jūsų patarimo.
Susipažinau su vienu super vaikinu, ir sakyčiau, viskas yra puiku, bet... kažkoks neramumas vis dėlto yra... Kai esame kartu - viskas yra gerai, kai tik išsiskirstome, pradedu giliai mąstyt...
Gal viskas per greitai įvyko, bet jau pirmo pasimatymo metu pastebėjome kaip vienas kitą traukiame... Tai vat ir prasidėjo mūsų draugystė. Pirmą mėnesį skraidžiau padebesiais, viskas buvo beveik tobula... Susitikimai, mielos sms žinutės, vakarienės ir vyno gėrimas prie židinio,saldūs komplimentai ir meilės žaidimai... Gal tik šiek tiek trūko to jausmų trapumo... Bet po mėnesio kažkas pasikeitė, šiek tiek apsipykome ir išėjau (kalti buvom abu) aišku, kitą dieną, bandžiau taikytis... Berods ir išsiaiškinome viską, bet tas mėnuo nebegrįžo... Ilgėjausi tų trumpų žinučių, kurias gaudavau kiekvieną dieną... ilgėjausi akimirkų, praleistų kartu, galų gale susitaikiau su mintimi, kad viskas baigta. Ir ką jūs manote? ogi mano pamestinukas netikėtai po trijų savaičių pasiūlė susitikt... Ir viskas vėl prasidėjo... tik problema, kad susitikinėjame jau rečiau (kartą per savaitę) ir žinučių skaičius sumažėj... suprantu, žmogus dirba ir mokosi, kaip tik sesijos dabar prasidėjo, bet ne tame esmė Kartais atrodo, kad aš jam esu tik kaip meilužė, nes kai tik susitinkame tai ir prasideda (nes beveik visada važiuojame pas jį)... Bet iš kitos pusės žiūrint, jau ir draugams mane pristatė, ir į netolimą ateitį žiūri, ir pasipasakoja kas blogai, kas gerai... Tai net nežinau ką ir galvoti O gal jis tiesiog jau suprato, kad niekur nepabėgsiu, tai ir apsiramino?
Taigi, mielosios, labai laukiu jūsų nuomonės

o tu manai, kad tau visa gyvenima privalo zinutes rasyti?pagyvensi keleta metu, gal apskritai dziaugsies, kad i tavo puse paziuri.
Jei atsakant i klausima-kol vyras nekviecia pas save gyventi, jo ketinimai neaiskus

Nelabai supratau autorės kas jei negerai

is nupasakotos situacijos matau normalius santykius vertinkit tai ka turit, o ne priekabiu ieskokit santykius reikia puoseleti

Žinok aprašei mano situaciją. Esam likimo draugės. Aš irgi nežinau kas jam esu. Susitikinėjam apie porą mėnesių, bet tik tiek. Nieko konkretaus. Jis tolokai nuo manęs gyvena, tai susitinkam kur pusiaukelėj. Praeina pasimatymas ir vėl viskas taip pat. Susirašinėjam kasdien internetu, tai kartais prasitaria, kad kažkas bus daugiau, bet neaišku kada ir kur. Bandai klausti, bet labai kukliai atsako, kad bus atostogos, tai atsigriebsim. Yra sakęs, kad jam draugė turi iškart kažkaip "kibti". Tai dabar nežinau ar aš čia jau kimbu ar ne Nes jam iki manęs nemažai važiuoti vien dėl... Bandžiau nutraukti viską, bet jis nesupranta kodėl ir sako, kad nori bendrauti toliau. Ne. Turbūt aš niekada nesuprasiu vyrų. Nežinau nė pati kaip elgtis, kad nepadaryčiau klaidos. Bėda ta, kad jis man patinka, bet matyt aš jam tiek nepatinku.

Autorei, manau, dėkingesnė situacija,nes jis kalba apie kažkokius artimesnius planus, pristatė draugams. Normalu čia viskas. Va šventės ant nosies ir parodys kas ir kaip.

ai as tai prie Mb kai dar neaisku buvo kas as jam... sedejau pazintyse ir ziurejau berniukus( dieve kokiu sexuku buna kad krisk negyvas is juoko) sakau gal pasiieskoti vaikino... jis atsisuko ir klausia " o tai kas as?" , as tai nustebusi, tikrai nustebusi, pasitikslinau ar tikrai draugaujam, nes iki tol nebuvo pasakyta

realsugar, jei jūs nesijaučiate tikra, tai imkite ir paklauskite to draugo, kokie jūsų santykiai

Banalu, bet teisinga.

Na gal ne paaugliai esat imk ir paklausk jo kaip yra su tuo jūsų bendravimu, truputi daugiau drąsos ir viskas bus aiškiau, juk nelaužysi dabar galvos giliuose apmąstymuose apie ,,ką jis galvoja, kas jam esu, gal tik meilužė... ir. t.t'', juk ne su ponu dievu bendrauji, o su žmogum, tai pasikalbėti galit
o forume tau tikrai nieks neatsakys, ką jis galvoja apie tave, deja... Galime tik spėlioti

karta paklausiau gal po menesio pazinties (nes kazkaip pas mus viskas greitai vyksta ) tai pasake gal juokais, o gal rimtai - atseit musu santykiu statusas dar neapibreztas... o jo is vis nesuprasi... kartais pasako ka nors, kad pradedi galvot, jog viskas rimta, o kartais elgiasi taip, kad atrodo, jam nesi tas vienintelis zmogus bet manau, as pati viska per daug sureiksminu, pati nenoriu skubet, bet gyventi nezinioje irgi nera gerai

Gal jis pats nzn ko nori

Aš tai suprantu taip: jeigu žmonės leidžia laiką kartu, bendrauja (ir intymiai), dalinasi savo išgyvenimais, mintimis, eina į viešumą kartu (kad ir pas draugus), susipažįsta su artimais žmonėmis - tai draugystė. Na, bent jau aš taip laikyčiau..
Juk tikrai, kaip kažkas minėjo, čia ne paauglystė, niekas neklausia "ar draugausi su manim? Jo?? Tai gerai, mes dabar draugaujam nuo 25 dienos.." ar kažkas pan Manau, kad tokie dalykai išsirutuliuoja savaime
Aš jeigu leisčiau didžiąją laiko dalį su vaikinu, jausčiau artumą su juo tai nesukčiau sau galvos ir gyvenčiau su merginos statusu
Kita vertus, nenorint apsikvailinti (žinant kokie vyrai gali būti) galima kaip nors gudriai per aplinkui užsiminti apie judviejų statusą, kad ir prasitarus apie kitą vaikiną, numatomą pasimatymą ir t.t Tada reiktų pažiūrėti kaip reaguoja ir ką sako