QUOTE(something else @ 2009 12 17, 21:43)
Žinot, kepiau picą ir dar kartą permąsčiau Jūsų postą

Iš esmės viskas, ką parašėte yra labai suprantama ir teisinga Jūsų asmeninio požiūrio rėmuose. Vis dėlto peršasi išvada, kad negatyviai vertinate ne krikščionybę kaip religiją, o jos institucionalizavimą, Bažnyčią kaip instituciją, bendruomenės veiklos ir valdymo pobūdį.
Berods, visą diskusiją mėginu tą pasakyti, brėždama takoskyrą tarp tikėjimo ir institucijos

Smagu, kad išgirdot
QUOTE
[Bet ar tikrai neslypi šiame požiūryje kažkoks stereotipinis negatyvas? Ką be praeities istorijų (Kryžiaus žygių, Inkvizicijos) ir spaudoje vis sumirgančių didesnių ar mažesnių skandaliukų apie amoralų dvasininkų elgesį šiandien žinome apie Bažnyčios veiklą? Ogi nelabai ką... Skandalai užgožia bendruomenės švietėjišką ir labdaringą veiklą, katalikiškų šalpos organizacijų nuopelnus ne todėl, kad šie yra menki ir nereikšmingi. Tiesiog negatyvą (net jei tai muilo burbulas) lengviau parduoti. Taip prieiname prie situacijos kai esame neigiamai nusiteikę prieš Bažnyčią, padoriai net nesuvokdami, kas ta Bažnyčia yra. Kažko nemėgstame, bet tas dažniausiai nemėgimas nėra sąmoningai apmąstomas. Juk pati sekate šią diskusiją ir tai matote...]
Žinot, man patinka vienuolių veikla. Man patinka bernardinai. Tai yra gyva. Tai suteikia vilties. O ne tai, kam vadovauja žmogus raudona kepure ir raudona sutana. Mano subjektyviu požiūriu.
QUOTE
O kalbant apie instituciją, Bažnyčią kaip organizaciją, vėl grįžtu prie išsakytos minties kiekvienai organizacijai būdingos tam tikros taisyklės, kurių bendruomenės nariai turi laikytis. Bažnyčia šiandien įprasmina VERTYBĘ. Jūs savo poste kaip ir atsakėte, jog ir nereligingas žmogus, kaip savarankiškai mąstanti asmenybė, gali laikyti bendražmogiškos etikos principų ir turėti savas vertybes. Be jokios abejonės. Bet Bažnyčios galia, manau, yra vertybių institucionalizavimas, kitaip sakant, asmeninės vertybės tampa bendruomenės vertybėmis ir normomis. Mylėk savo artimą kaip patį save nebėra pavienio asmens gyvenimo moto. Tai priesakas, kurio turi laikytis visi bendruomenės nariai.
Kaip sakiau, tai yra reikalinga tam tikrai žmonių grupei: tiems, kuriems svarbu jaustis kolektyvo, bendruomenės dalimi.
Individualistus, manyčiau, tai daugiau varžo nei suteikia pasitenkinimo.
QUOTE
Bažnyčios pozicija gyvybės klausimu (abortų, eutanazijos, kontracepcijos) labai aiški. Tas aiškumas, žinoma, gali būti apibrėžtas kaip kategoriškumas, dogmatiškumas ir t.t., bet argi ne tame slypi religijos (ne organizacijos!) stiprybė? Gyvybės saugojimas nėra derybų objektas, tai PRIESAKAS. Tačiau, žiūrėkite, ką sako Bažnyčia: jeigu nužudei padarei mirtiną nuodėmę, BET Tu nesi pasmerktas, Tu turi VILTĮ ir Viešpats yra Tavo viltis, nes tai Atleidimas. Nėra tos nuodėmės, kuri nebus atleista. Nėra to žmogaus, kuris bus atstumtas.
Kažką panašaus sako ir budizmas. Pastarasis dauguma atžvilgių man artimesnis, galbūt dėl to, kad jame paliekama daugiau asmeninės atsakomybės. Jei jau kalbėti apie tai, kurios religijos filosofija yra artimiausia.
Apskritai, manau, kad žmogus religiją turėtų pasirinkti sąmoningai, jei jaučia tam poreikį, o ne todėl, kad "tėvai ir seneliai taip darė".