Neesu as (kaip jus vadinat) tikra katalike, baznycioj kiekviena sekmadieni nesilankau, taciau noreciau tuoktis baznycioj. Kodel? Nes man tai svarbu, kai esu viena baznycioj jauciu kazkoki gera jausma. Maza kiekviena sekmadieni buvau ten vedama, galbut pripratau pie jos. Atsimenu kuniga, kuris mane krikstino, pas kuri priemiau pirmaja komunija. Prisiminus tas apeigas mane apima kazkoks keistas jausmas. Iejus i tylia baznycia man pasidaro gera. Uzplusta sventiska pakyleta nuotaika.
O baznycioj kiekviena sekmadieni nesilankau, nes neturiu tam poreikio. Manes nei zavi, nei man reikia tu visu klaupt, stot, must i krutine. Tada as neisgyvenu kazkokio pakyleto tikejimo jausmo. Man net kazkaip atgrasu pasidaro, nes dauguma zmoniu ten karstai besimusanciu i krutine, kazkodel man neatrodo taip pat karstai tikintys ir besilaikantys Dievo isakymu. Sventinis baznycios lankymo bumas, isvis atgrasus.
Ispazintis man atrodo truputi apsurdiskas dalykas.. kaskart sakomos tos pacios nuodemes, o kaip turetu buti? pasirizti nebenusideti ir t.t. Paklausiau karstai tikincios mociutes, ka ji ivardina savo nuodememis, tai pasake, kad nelabai ju turi, tai prigalvoja truputeli. Sakau, o kai uzkaset kaciukus, ar cia nuodeme? Tai kur tau.. anokia cia nuodeme. O kai apkalbejote kaimyne? Na kokios gi cia apkalbos... Taip, kad tu tvirtai tikinciu, tiksliai visu tu istatymu besilaikanciu ir juos neiskreiptai vykdanciu - vienetai. Daznai sakau, kad man tikejimas buvo primestas.. man tai tikriausiai iaugo i krauja. Jei kada kazkokia sunki situacija, ar nelaime, sakau "Na padek man", jei gerai, sakau "Aciu", baznycioj per tylos minute visada mintyse tariu kelis padekos zodzius, taciau kam neivardiju. Paprasciausiai