Vaikinas priprato prie lošimų

Sveiki,

Nezinau kur kreiptis, pati studijuoju psichologija, bet net sau nesugebu padeti.

Viskas atrodo sunku, nezinau koki kelia rinktis, ka daryti.

Esu pusantru metu uzsienyje. Studijuoju, siekiu tikslo. Pries du metus, dar lietuvoj, per
interneta susipazinau su vaikinu. Jis buvo toks vyras apie koki visad svajojau, tarsi idealas kurio
ieskojau. Jis manim irgi susizavejo. Bendravom per naktis, ir dienas, nenutrukstamai, kalbu
nepritrukdavo.


Bet as zinojau kad isvyksiu i anglija, pasnekinau ji irgi ten vykti mokytis, nes jis buvo metes
nepatinkancius mokslus ir tuo metu nieko neveike. Noriu patikslinti, kad tai jog nesimoke ir nedirbo
nedare is jo kazkokio zemo zmogaus, jis tiesiog buvo neapsisprendes jaunuolis. Jis pradejo kalbeti
kad nori vykti su manim, bet veliau apsigalvojo, nes nutare kad tai gana brangi investicija. Jis
istojo i neakivaizdines studijas savo mieste, as isvykau i uzsieni. Jis sakydavo kad nelauks manes,
kad jam reikia paneles salia, bet lauke.. bendravom kaip anksciau, verkiau isskrisdama, nors
anksciau tai buvo mano tikslas, tuo metu norejau tik buti su vaikinu kuri maciau kaip savo vyra. Jis
pradejo losti pokeri internetu. Islosdavo daug. Paskui dali pralosdavo, bet tai neatrode kaip
kazkoks blogis, visgi studijavo tuo metu, taigi tai buvo salutinis uzsiemimas. Deja mokslai greitai
pabodo. Jis padare avarija, iklimpo i skolas. Vietoj to kad dirbtu, visi bandymai dirbti
uzsibaigdavo po menesio ir vel grizdavo prie losimu. Is parasymo gali pasirodyti kad jis jau tada
buvo priklausomas, bet kaip zmogus jis isliko toks pat - bendravimas per dienas ir naktis, buvom be
galo artimi, nebendravau su niekuo tiek kiek su juo. Kai grizdavau i lietuva - rojus, vasara
praleidom kartu 4 menesius, buvo fantastiski. Jauciau kad jis mano zmogus. Jis irgi visad sakydavo
jog zino kad as jo zmogutis. Net karta supyko kai pasakiau kad dar nenoreciau vaikuciu is karto po
mokslu, sako gal nemyli manes.

Uzsienyje tikru draugu nesusiradau, pazistami ir tiek. Seni draugai - pamirso, prisimena kai
griztu, gal ir paciai nera didelio noro su jais bendrauti kai esu cia. Turiu tik sese, mama mire
neseniai, tevas su kitom moterimis duodasi, pasirupina tik ar turim pinigu. Tas vaikinas atrodo
vienintele parama, kuriam viska galiu pasipasakoti, kuris visad paguos, supras. Kuri noriu myleti,
duoti save ir kurti gyvenima kartu.

Neseniai mano darbe atsirado laisva vieta, darbas paprastas bet visgi.


Mano vadybininkas, zinodamas kad turiu vaikina uz juru mariu pasiule: kodel jam neatvykus i musu
kompanija. As jam pasiuliau. Vilciu nedejau i tai, nebandziau ikalbeti. Maniau atsisakys. Bet jis
gana entuziastingai viska prieme ir is karto nusipirko bilieta pas mane. Kiek dziaugsmo, o kartu ir
nerimo - kaip viskas bus, ar as dar ne per jauna gyventi su vyru? visad apie tai svajojau bet
pradejau bijoti, kad reikes viskuo dalintis, spraustis mazame mano kambarelyje. Bet laukimas
nugalejo viska. Kalbejau su juo apie savo baimes, jis atrodo tokiu nejuto. Ramino mane, sake kad
busim laimingi. Ir is tikruju buvom.
Apie menesi viskas buvo nuostabu. Pykdavomes del buitiniu dalyku, bet siuo metu tai atrodo
smulkmena, manau pagyvene kartu visi zmones apsislifuoja ir ismoksta dalintis buitimi. Deja deja, po
kiekvieno ginco jis imdavo krautis daiktus sakydamas kad jei man kazkas nepatinka, jis iseina pas
pussesere (ji gyvena nelabai toli nuo mano namu sioje salyje). Prasydavau pasilikti, jsi
pasilikdavo. Gyvenimas buvo fantastiskas, miegodavome susipyne rankomis ir kojomis, rodeme vienas
kitam jausmus, rupinomes, guodeme, kartu grizdavome is darbo, gereme vyna, planavome ateiti.
Mano kambarelis eme atrodyti per mazas, pamaneme kad issikrauste i didesni kambari isvengtume
pykciu del netvarkos, cia neturejome kaip sutalpinti visu daiktu kuriu prisikaupe jam atvykus. Ka
jau kalbeti, as savo daiktus ten viena vos sutalpindavau. Susiradome kambari nauja kambari. Jam
patiko, klausiau ar tikrai imam sita. Jis pritare. Kilo itarimas kad kambariu pagrinde ieskojau as,
jis tik sakydavo kad reikia, bet pats i paieskas neigilino. Klausiau kodel, sake svetima salis,
sunku susisneket telefonu ir pan. Prisiminiau savo pradzia sioje salyje, supratau ji , pateisinau.
Pasakiau savo dabartinio kambario savininkui kad issikraustau, pagal kontrakta galejau issikraustyti
tik po menesio. Kai jau liko tik 2 savaites iki kraustymosi, jis iseidamas i darba pasake. Siandien
issikraustau. ir isejo.
nebezinojau ka daryti, sviro rankos. Nebuvo nei pykciu nieko, kodel kodel kodel? Veliau pasake,
pavargo nuo buities, butas i kuri turime kraustytis jam atrodo per brengus. Sakiau ieskokim rasim
pigesni. Bet jo mintys buvo kazkur toli. Nesnekejo. Ikalbejau dar pasilikti, bet jis buvo nebe toks.
Piktas, nesnekus, nesupratau jo. Viena vakara atejau ir paklausiau kodel jis pasidare toks. Jis tik
eme rekti, sake kad esu isterike jog nuolat klausineju jo kodel elgiasi taip ar anaip. As jo tik
prasiau suprasti mane, bet jis sake kaip iprasta: nepatinka-iseinu.
Nebeturejau jegu bandyti ji prakalbinti. Nuejau i musu kambari ir pradejau krauti jo daiktus.
Atejo, pamate. Pats pabaige krauti. Nusisukau kad nematytu jog verkiu. Leidau jam iseiti 2h nakties.
Kita ryta atrode kad jauciu tik palengvejima, nebebus pykciu, man liko mano erdve. Bet verkiau
nesustodama. Nuejau i baznycia, bet meldziausi ne dievui o vyrui kuriam liepiau iseiti. Visada
kalbejau mintyse su juo.
Po poros dienu neiskenciau. Prasiau jam kad suprantu jog nelemta mums buti kartu, bet kad man
labai sunku. Jis parase kad myli mane. Prasidejo bendravimas kaip seniau, jsi rase kad esu jam
brangi, kad tie pykciai kuriuos turejome yra niekas: tik buitis ir mes juos issprestume. Praejo
kelios dienos. Emiau tiketi kad jis sugris ir kursim ateiti kaip planavom.
Kalbant telefonu paklausiau: tai kada vaziuosi i lietuva? sako ziurejau yra autobusas sia
savaite... jis nepasiliks? nepasiliks? juk mes tokie artimi, jis sneka man tokiuys grazius dalykus,
jauciu kad brangina, kodel kodel kodel? vel asaru upeliai.. klausiau jo kodel, jis aiskino visokias
nesamones, kad nepatinka si salis, darbas. Nors kai gyvenom kartu zinojau kad yra patenkinbtas
darbu, pats pasakodavo kad jauciasi laimingas ir patenkintas.
Paaiskeja, kad jo svajone visad buvo pagyventi vienam, nedirbant, vien losiant pokeri per
internetinius turnyrus. Aceit kol gyveno pas tevus neturejo ramybes susikaupti pokeriui, pas mane
gyvenant jis turi dirbti nes brangu issilaikyti todel negali losti. Nutare vaziuoti i lietuva i
gimtaji miesta, bet nieko nesakyti tevam kad grizta. Kaip suprantu gal ir nuo manes nurejo nuslepti
kad nevaziuos pas tevus, o slapcia nuomosis buta, los kasdien ir tikesis tapti milijonierium.
Ima aiskinti kad as jam brangiausias zmogus pasauly, kad nenori manes prarasti, kad ''uzsidirbs''
pinigu is pokerio ir gris pas mane, kad palaukciau jo 2-3 menesius... susitikom dar po issiskyrimo,
jis taip graziai elgese, gyre mano isvaizda (pagyru sulaukiu ir is kitu vyru, bet man rupi tik jis),
mylavo, jauciaus jam svarbi.

Bet..jis isvyksta. Lengviausdia patarti SKIRKIS. Bet juk santykiai ne skaiciai, viskas daug sudetingiau.. nepajutau kaip jis tapo priklausomas, tai ejo labai pamazu, dabar atrodo lyg liunas is kurio neimanoma isklimpti ..

jis priklausomas nuo pokerio, o tu nuo jo.. kiek tau metų?
aišku, kad patarti skirtis yra lengviausia, bet patikėk būtų teisingiausia, nes jei liksi su juo, tai visą gyvenimą taip ir bus, kad vos kas- kraunas daiktus ir "išeina" o tu puoli prie jo kojų ir maldauji pasilikt, ir "gailėdamas" tavęs jis pasilieka iki sekančio barnio.. na ateitis visai liūdnai atrodo, jis ir toliau loš, bandys užsikrauti turtus, bus skolos, depresijos, o tu vis laikysies įsikibus
apskritai man susidarė įspūdis kad meile ir pagarba ir jo pusės net nekvepia
nežinau, patarčiau nešvaistyt savo laiko ir jaunystės, bei nervų su juo, o ta trauka jam laikui bėgant praeis
bet, žinoma, tu priimsi ir išgirsi tik tai, ką norėsi

Na man gal tiesiog to ir reikia, kad visi padetu man susigaudyti jog nedarau sau paslaugos budama su tokiu zmogum.. as ji myliu, jis man labai geras svelnus, nors gincus stengiasi nugaleti o ne isspresti.. as tokia esu kad kai myliu stengiuosi pataisyti viska kas paslija i blogaja puse, bet gal jau nebeverta ir nebera kur..

esu vienisa, gal del to tik dar sunkiau.. kitu vyru nesinori isvis..

buvau pradėjus cituoti, bet per daug išeitų citavimo, nes visas pasakojimas pilnas prieštaravimų (menesis buvo tobulas- pykomes dėl buities.. žmonės po kelis metus išgyvena, kol su ja susiduria)
ta dalis, kur "jis sakė- aš jo žmogus, bet kai pasakiau, kad noriu vaiko- supyko, nebemyli" iš vis iš koto verčianti..
nieko neveikia- tai nėra neapsisprendęs jaunuolis, tai yra tinginys ir paršas.
ir kas čia per gaidys prieš vištą pasipūtęs "nepatinka- išeinu... o jei pamaldausi, tai gal ir neišeisiu".. ar čia tik man vienai, ar ne, bet nenustebčiau jei laikui bėgant ir ranką kelt pradėtų, o tu kaip durnė (kitaiup negaliu išsireikšt) ir toliau jį ginsi, čiučiuosi, dar ir išlaikyt turėsi ir pokerius apmokėt ir ėst paduot
tobula ateitis

Pupse, ne, nu rimtai, ir kaip dar tau mintys kyla ji susigrazinti, bek nuo jo greiciau.Skirtis, deja nera lengviausias dalykas, kaip rasei.Bet tavo atveju, siulyciau, tik tai-skirtis!!!
Mokaisi psichologija, ir turetum geriausiai zinoti, kad losimas, kaip ir alkoholizmas -LIGA, ir ji niekur, niekada nedings, zmogus ja sirgs visa likusi gyvenima.Ir jei tu tikrai nori, buti slauge, ir maitintoja jam, ir dar rupintis vaikais, na tai galiu palinketi tik sekmes.Bet ar tikrai nori tokio gyvenimo, ne tik sau, bet ir savo vaikams???
Taip, kad kol dar esi jauna, ir neturi vaiku, nusiimk tuos rozinius akinius, ir pradek zvalgytis normalaus vyro, o sita palik, tegul jis gyvena ilgai ir laimingai, savo kibernetineje erdveje.

is tos visos istorijos susidariau ispudi, kad jis kaip koks Alfoncas
nemanau, kad tu su juo kada butum laiminga

Man tai panašiau, kad tiesiog jis visiškai neapsisprendęs ko jis nori iš santykių su tavim. O pokeris puikus pretekstas pasiteisinti. Nors nieko nesakau, tikrai kabinantis dalykas

Na mes gyvenome kambarely 3 metrai ant 3, susigrude. Mano daiktai buvo pilnai ji uzgrude, o jis savu atsiveze. Daviau jam pora lentynu spintoj, bet tai buvo mazai. Visko prigrusta, atrodo tvarke ir jis ir as, bet vis susigincydavom - tu netvarkingas , tu netvarkinga. Tokia buvo buitis.

O del vaiko, jisai sake kad ju nori, as sakiau kad nenoriu, gal neaiskiai parasiau. Jis pamane kad nemyliu jo jei neplanuoju vaiku su juo kuo greiciau.

O as ju niekad nenoreciau kol nebuciau tikra del zmogaus su kuriuo ju laukiuosi, man ir taip baisu tas atrodo..

As irgi nesu pescia, ir nors cia rasau grynai is jausmu, gyvenime sugebedavau jam akis padraskyt jei nesamones dare, nesu as jau tokia nuolanki kaip cia gal pasirode. Ir nemaldaudavau kad neiseitu, sakydavau kad baiktu issidirbinet ir nusiramintu jeigu nori draugaut. Tada issisnekedavom ir daiktu dejimasis nusikeldavo.

Nezinau, visos smerkiat, ir jis yra to vertas, bet jis turi begale geru savybiu irbutu nuostabus vyras jei kaip zmogus kazko siektu, o ne su tom kortom zaistusi.

Paauglystej buvo geriausias mokinys klasej, daug pasiekes sporte, populiarus ir panasiai. Dabar ko jam reikia tai tamsaus kambarelio ir kompiuterio pokeriui losti. Zinau kad lievaI. Bet jei as ji myliu ir as zinau kad cia liga, kodel negaleciau padet jam kazkaip is to isbristi? Nors gal tai ir neimanoma nezinau. Zinau kad esu akla nuo meiles, del to ir rasau i forumus klausinedama ka mano kiti, bet niekad nemaciau santykiu paprastu kaip 2 + 2, visada tenka eiti i kompromisus, diskutuoti, rasti bendra tiesa. Del to vis mastau: o gal dar bus gerai mums. Nors atsakyma turbut giliai savy zinau..
Papildyta:


Na kad man atrode jog apsisprendes. Jo dauguma draugu susituoke, turi vaiku. Jis visada man kartodavo kad nori is musu santykiu to paties, sake kad jauciasi jau gana 'senas' gyventi vienas ar pas tevus.. norejo seimos visada..

pokeris, pinigai - jis apie tai nenustodamas snekedavo nuo gana senu laiku, as tik nemaniau kad leistusi i tokius drastiskus dalykus del to. visada kartojo kad jis alia ''eilinis'' nebus ir nedirbs kitiem, bus pats sau seimininkas.. svajojo apie verslus, nieko nesumaste, bet va atsirado kortos.. jis isivaizduoja kad jos gali padet ispildyt jo finansines svajones

1. na ir kas kad 3x3m, daug kas pradeda savo gyvenimą būtent tokiuose kambarėliuose ir dažniausiai būna labai artimi ir nepriekaištauja dėl netvarkos
2. šioj vietoj sorry- neįsiskaičiau
3. bet jausmai pateikiami tik neigiami- nusivilimas, nesupratimas, pasimetimas vienišumas
4. tai kiek jūs laiko pradraugavot kad jau spėjot ir buityje pasipykti, ir akis padraskyti na nebent esat karšto būdo ir mėgsti pasirėkauti (na yra toks žmonių tipas)
5. bet kažkaip neigiamos savybės tavo pasakojime persveria.. turiu omeny kitos juk irgi būna rašo supykusios-susipykusios, bet jaučiasi ta šiluma, gėris.. o čia kažkaip ne
6. o vat tokie kur "nebūsiu eilinis, nebūsiu pavaldus" ir toliau sėdi ant sofkės "kuria verslą" tai ir juoką kelia ir gailestį ir pyktį... na tu kurk tuos verslus, ką nori, bet tai būk mielas dirbk, turėk kažkokias soc garantijas galų gale... ypač jei rimtai žiūri į santykius..

žodžiu, mano nuomonė nepakito- nulis pagarbos, nulis susidomėjimo santykių (ir ne tik) ateitimi, tinginys, alfonsas, kuris žiūrisi tik savojo pomėgio...

Na as nevardinau kaip gera buvo. Buvom ziauriai laimingi, jis mane nesiodavo ant ranku, buciuodavom vienas kita net per miegus. O isdraugave mes apie 2 metus, tai manau pakankamai ilgas laiko tarpas kad atsirastu pykciu..

As bandziau pamineti pagrinde dalykus kurie priverte nusivilti, bet yra priezastis del ko as dar vis nepamirstu jo, nes tai buvo nuostabus metas, kupinas meiles, svelnumo ir rupescio vienas kitu.

Abu esam ziauriai uzsispyre, del to ir sugebam pasipykt, bet tuo paciu abu greitai atlegstam ir vel rodom meile.

As zinau kad nesamones jo tie visi losimai, kad jei ju nemes tai ir man gali pridaryt problemu per tokius dalykus. Pasakiau jam kad jei nepakeis poziurio i losimus tai teks man ji pamirst, o jis aisku nepakeis bent jau kol nepabandys savo jegu lietuvoj kaip buvo suplanaves. Tai prasidejo verkslenimai kad jam ne gyvenimas be manes ir panasiai, bet matomai ta mintis apie losimus yra stipresne..

Nors aš paprastai esu labai greita patarti "skirkis", bet šiuo atveju pasakysiu: "kovok". Tavo mylimam žmogui reikia pagalbos, jei jau ir tu nusisuksi nuo jo, tai niekas jam nepadės. Nemanau, kad jis tinginys, moterų išnaudotojas ir pan., tiesiog jį užvaldžiusi priklausomybė, kurią reikia gydyti. Jei žmogus dar neišvyko iš Anglijos, dar nemetė darbo, tai pakvieskit jį vakarienės ir kad ir visą naktį kalbėkitės apie tai, kas jį neramina, kaip jam galima padėti, galbūt galite abu kažkur kreiptis profesionalios pagalbos. Kol nevėlu, bandykite ištraukti mylimą žmogų iš to liūno, kuriame jis skęsta

Šita vieta užkliuvo. Visi vyrai būtų tobuli ir tinkami, jei būtų tokie, kokių mes norime, bet jie tokie nėra. Jie yra tokie, kokie yra, ir niekas to nepakeis, nebent jie patys, bet ir tai - naivu tikėtis.

Taip ir pačios vaikinas - jis yra tas, kuris žaidžia kortom ir tas, kuris nesiekia. Ir jis nenori keistis (jo elgesys tai puikiai parodo). Taškas. Klausimas - ar esi pasirengusi, ar turi noro ir jėgų priimti jį tokį, koks jis yra ir su juo tokiu kurti ateitį?

O koks jis yra? Tikiu, kad jis turi N gerų savybių, kitaip jis netrauktų ir nesinorėtų su juo būti. Bet. Taip pat matosi, kad jis yra labai emociškai nebrandus ir nepasirengęs rimtiems, atsakingiems, įpareigojantiems santykiams, kurių pačiai labai norisi ir kurių iš jo tikiesi. Panašu, kad jis nemoka atsižvelgti į tavo poreikius, nesprendžia konfliktų konstruktyviai ("jei nepatinka - išeisiu"), nesupranta, kad nenorėjimas vaikų gali nieko bendro su meile neturėti (jei nenori vaikų, toli gražu, nebūtinai dėl to, kad nemyli kito žmogaus...) ir t.t. Jis nepasirengęs įsipareigoti ir tuo pačiu keisti savo gyvenimo būdo. Jis yra (ir laaaabai didelė tikimybė, kad bus) toks, koks yra - t.y. išeinantis tada, kai jam pasidaro nebepatogu, neįdomu, per sunku, kai reikia spręsti problemas. Bet tai kam tokie santykiai pačiai reikalingi??? Jis nebus ramstis ar pagalba tada, kai tau jos reikės, jis bus balastas. Vien to, kad turit apie ką pašnekėti santykiuose tikrai neužtenka. Kitavertus, o kas iš tiesų laiko prie to žmogaus? Ar jis pats toks, koks yra, ar kokios baimės (vienatvės, nereikalingumo)?