


Ateina vasara...be galo karšta...ruošiamės važiuoti prie jūros...O man laikas susirgti (menstruacijom),o taip norėtusi jūroj pasimaudyti. Tada draugė man patarė prisivalgyt citrinų,nes pasak jos citrinos atitolins menstruacijas.Aš taip ir padariau,prisivalgiau labai daug,kad tik padėtu.Tai, žinokit ir padėjo.
Grįštam namo pailsėje...



Pirmus keturis mėn.mane labai pykino negalėjau,beveik nieko valgyti, nukrito nemažai svorio ,bet lėlytei viskas gerai buvo. Apie penkta mėn.pradėjo lysti visokios ligos.Ligoninės tapo antrais namais.Pati negalėjau nieko dirbti,man buvo paskirtas gulimas rėžimas.Taip ir pukšėjau...pagulėdavau ligoninėje,pabūdavau kelias dienas namie ir vėl viskas iš naujo ir taip iki 37 sav.Kol mane prižiūrėjas gydytojas pasiguldė į ligoninę, planavo planinę operaciją,nes mano padėtis buvo pakankamai rimta.Būnat ligoninėje prieš lemtinga diena (niekada jos nepamiršiu) kelios nėštutės jaukiai įsitaisia prieš televizoriu,linksmai šnekučiavomės ir juokavom,kad naktį padaugės gimdymų,nes artėjo pilnatis.

Grįštu į palata,nuotaika puiki,nes nejaučiu jokio skausmo,pamaniau,kaip lengva bus gimdyt.Skambinu savo gydytojui,kad skubėtu pas mane,nes jau pradedu gimdyti. Sesutė pastato lašaline.Paskambinu mamytei,kad atveštu lėlytei kojinytes.Viskas atrodo gerai ,net per gerai. Kol belašant lašalinei užėjo nežmoniškas skausmas,pykinimas,juoda akyse ir atsiminimai su tarpais...
Labai sunku viska nupasakoti,kaip visko negaliu atsiminti lyg kas būtu atmintį pratrynę.Lyg pro rūką matau apsupta daug gydytojų kažkas sako:kraujuoti vandenys ...dar kažkas greičiau į operacinę...
Dabar jau operacinej nieko nejaučiu tik girdžiu, kaip siurblys kažka siurbia,pagalvojau, na ir daug tų vandenų pas mane,net mintis neatėjo,kad tai mano kraujas liejasi laisvai.Kažkoks sumišimas,o man taip lengva ir taip miego noris...Tik neapleidžia mintis kas mano kūdikiui? Kodėl tylu?Dar atsimenu spėjau pagalvoti : -Marija,atsiduodu i tavo rankas...
Dabar jau reanimacijos patatoj,perpilamas kraujas,o aš taip noriu miego...bet mane vis judina,vardu šaukia ir sako : - tik nemiegok,o taip noriu...Suvažiave namiškiai po vieną įeina, panika akyse,pasveikina su nuostabia dukryte,kuri inkubatoriuje,nes gimė pridusus,kadangi man atšoko placenta išeidami pabučiuoja ir neslepia ašarų...Tiksliai net nepasakysiu,kada savo dukryte pamačiau,tik pamenu atneša,tokia mažyte ir tokia gražią,taip noriu ją paimt,bet neturiu jėgų,pajėgiu tik su vienu pirštu paliesti veidelį.
Kada perkelia į palatą ateina būrelis medikų pasižiurėti į tas ,kurios gimė po laiminga žvaigžde,nes pagal medicina turėjome būti mirusios.Visada liksiu dėkinga savo gydytojui už išgelbėta mano ir dukrytės gyvybę ir beabėjo Dievui.
P.s.Visiem sakiau: daugiau jau tikrai vaikų negimdysiu...Bet atėjo dar kita vasara vėl privalgiau citrinų. Ir ką jūs manot? Istorija kartojasi iš naujo.

