Autistukai

Visi autistukai užauga, laikui bėgant, mamos pripranta prie jų keistumų, didelė meilė daro stebuklus: vaikai pradeda kalbėti ir pradeda stebinti neeiliniais pasiekimais. Kažkada mama, verkusi vaikelį apsikabinusi (kad jis ne toks kaip visi, kad stumiasi jo rankytės, kai siekia kas jį apkabinti, kad jis neprisiriša prie žmonių ir daiktų), pradeda atvirai džiūgauti: vaikas fantastiškas - puikiai sekasi mokytis, na, o jei kas nesiseka - mokytojai kalti, vėliau puikiai sekasi studijuoti, ir kur buvęs kur nebuvęs, vaikas vis pas mamą - guostis, džiaugtis. Tik su mama jis nukeliauja į slėpiningą jausmų pasaulį, kuriame gera būti tik dviese.
Ir ką - prasideda santykiai su merginomis. O jos ne tokios, kaip mama, ir mylėti jas reikia kitaip, negu mamą... O kas to pamokys? Ir ką - vaikas vėl grįžta ir grįžta pas mamą, ir mamos svajonė išsipildo: vaikas toks, kaip visi. Skiriasi, negali gyventi šeimoje, nes moterys kaltos. Jis - ne. Jis gi puikiai viską sugeba... O kad jis nemoka puoselėti jausmų, nemoka duoti ir net nemoka imti nežemindamas - mama to nežino...
Nelinkiu autistukų mamos, jų tarpe ir sau pačiai, tokio scenarijaus. Tačiau beugdant vaiką, kasdien reikia galvoti, kad jį vieną gražią dieną reikės išleisti į gyvenimą, paruošti šeimai, ir reikia jį mokyti jausti, suprasti, girdėti kitą žmogų. Stengiuosi tai daryti.
Papildyta:


Domėjausi tais dalykais, skaičiau, girdėjau. Manęs kaip tik gydytoja primygtinai klausė, ar neturi virškinimo problemų. Tačiau kaip aš pastebėjau, buvo iki tol., kol nepradėjo gerti kefyro - maždaug iki metukų. Dabar išgeria pusę litro kefyro per dieną bei išgeria vieną - dvi kapsules gerųjų bakterijų, visas bėdas po truputį pamiršau.
O virškinimo bėdų "draugas" - jogurtas su priedais, actimelis nuostabusis ir pirktinės bandelės.

Viva la vita, gražus postas.
Manyčiau bėda tame, o gal privalumas, kad šiame puslapyje pasisako mamos, kurių vaikų bėdos skiriasi, skiriasi vaiko gebėjimai, poreikiai...
Vienai - didiausias pasiekimas, kad bent ji turi kontaktą su juo, gali suprasti, ką jis jaučia, ką jam skauda. Kita gi mato jį šeimoje, su kitu žmogiuku.

Prisipažinsiu, prieš trejetą metų, aš svajojau, kad mano mažius bent namučiuose, buityje apsiprastų tiek, kad nereiktų kas minutę lakstyti ir baimintis. Kad jis išmoktų parodyti, suprastų, ką jam skauda, o ne beviltiškai verktų... Aš labai suprantu mamas. Ir suprantu, ką tu sakai apie savo vyro mamą. Ir žinai, džiaugiuosi, kad jis pasiekė tokį lygį, kad galėjo sužavėti žavią moterį, kokia tu esi, ir su ja susilaukti dviejų vaikų. Gaila, kad nesugebėjo to išsaugoti...

Aciu uz paaiskinima Pou. Supratau dabar apie ka kalbejotes.
Jo, blogu pvz labai daug aplinkui.
Dabar sedziu ir itemptai galvoju ar man yra buve kazkas panasaus...
Maniskis jei megdzioja kazka blogo tai paprastai sakau kad negerai, kad nedarytu taip, jis klausosi. Anksciau kai nevaldomas buvo tai nemegdziojo (nors pagal amziu jau turejo) taip tai ir nebuvo tokiu problemu kazkaip.

už ką

matyt netaip supratai , jei vaikas normaliai pamegdzioja , tai tikrai nera blogai , as tik kalbu apie savo kad , pvz preita savaite ejom lauke ir du paaugliukai zaide kamuoliu nusimove striukes , as kazka sakiau vyresneliui atsisuku i maziuka o jis jau atsitrake striuke mauna zemyn , dar vienas pvz mano berniukai sedejo uzstalo ir valge vyresnelis imitavo kad sau duria su sakute i ranka , o va maziukas istikro isdure iki kraujo , tokiu pvz galiu pasakyti daug , ir nezinau kaip jam isaiskinti , nes pradedu aiskinti ko negalima jis bega nuo manes ,vergdamas

Pas koloproktologus arba proktologus kreipkis, čia jie atsakingi už vidurių užkietėjimus ir pasituštinimus nekasdien, maniškiui taip dolichosigmą rado

Tai kad jis "sąskaitoje" turi tris iširusias santuokas ir tris vaikus.
Nenorėčiau, kad mūsų vaikai gyventų taip pat.
Mano tikslas - išauginti savarankišką, sugebantį gyventi, jausti, mylėti žmogų. Tegu būna kuo nori: Prezidentu, Seimo Pirmininku, mokslininku, rašytoju ar tiesiog doru žmogum, santechniku, vairuotoju ar net vagim - tegu. Vis tiek aš jį mylėsiu.
Tačiau jei jis nesugebės mylėti nieko, išskyrus mane, aš jausiuosi pralaimėjusi.

Gal ir negerai perdėtas mėgdžiojimas, bet blogiau kai jo visai nėra, tada labai daug pastangų reikia įdėti, kad kažko išmokyt
Papildyta:

Ka darysi, daug ką mes gyvenime per vėlai suprantam, o čia tai puikiai suprantu tave, kad ir kaip suprastum kas jam yra nuoskaudos lieka ir niekur nuo jų nedingsi, čia gal Remarko žodžiai tiktų:
O meilėje kelio atgal nėra... viskas kas vyksta lieka kraujyje... ir nei geri norai, nei gera valia, niekas negali to pakeisti...

Cezi, už genus. Pamaloninai

Viva la vita - suprantu. Bet kitas tiek tesugeba pasiekti. Jis gali būti neempatiškas. Ir tai nebus jo kaltė...
Atleisk, visame kame, gyvenime ieškau pateisinimų, atsakymų į klausimus.
Nes kaip minėjau, gyvenime labai idealizavau žmogaus protą, kol nepažinau kitos gyvenimo pusės.

Mes dabar įsigudrinom, kai galima apgaut jo neigimą ir pasipriešinimą viskam, Pvz.:
- eik ruošt pamokų.
- neeeee
- tada dar 2 min. pailsėk ir tada eisi
- gerai
Ir taip visur, nežinau į ką tai išaugs, bet kol kas veikia

Protas? Mano vyras, pavyzdžiui, labai protingas. Geras išsilavinimas, žingeidus, viskuo besidomintis. Va būtent todėl ir juo susižavėjau. Maniau - kaip visi lietuviai, apie jausmus nemoka kalbėti, užtat jaučiuosi patikimai ir saugiai, kam sukti dėl to galvą? O kad mamą myli - vajetau, kaip gražu. Gal kada nors ir aš jam tapsiu tokia pat svarbi... Tai aišku, mačiau, kad neturi draugų, kad geriausias ir vienintelis draugas autistas, jis jautėsi už jį visa galva aukštesniu ir pranašesniu... Klausiau mamos, ar viskas gerai su juo, ar neturėjęs galvos traumų etc., kodėl toks užsidaręs? Oi ne, sakė, mano vaikas yra super duper sveikas. Taip, kad jis neturi empatijos - ne jo kaltė. Tačiau mama galėjo perspėti apie viską. Tačiau ji be galo jį myli ir vargu ar ji mato, kas yra ne taip?
O kas dėl proto, tai ne dėl proto pergyvenu. Man svarbiausia, kad vaikas jausmus turėtų. Kiek turės to proto - tiek užteks.

Įdiekit, motinos, sūnums, kad mūs dangus - ir tas kitokis.
Kitų jausmų nereikia mums - jų pats gyvenimas išmokys...

Taip sakė klasikas. Tačiau man atrodo, kad kaip tik jausmus reikia kažkaip įdiegti, jei tik įmanoma.

Nu labai liūdni pavyzdžiai čia sakyčiau iš tos operos, kad autistukai nesupranta jumoro (bent jau vienas pvz) nu bet kaip su tuo kovot