Stebuklus kuriame patys - Gimdymo istorijos

Visada jaučiau, kad gimdysiu anksčiau, taip sakė nuojauta. Viskas prasidėjo kai pradėjo eit gleivių kamštis, supratau kad jau greit, bet kad taip greit nesitikėjau. Taigi pradėjo eit kamštis-pirmą dieną lengva panika, bet po to ramybė ir nedidelis nerimas kad jau nebeilgai laukti… sekmadienį su vyru važiavom i Klaipėdą. Iš Šiaulių tai nemažai kelio, ypač kai esi tokia stora kaip aš, o stora aš buvau… džiaugiuosi ta paskutine kelione 2 in 1. Jokių ypatingų požymių nejaučiau, o nuolatinis nuovargis ir beprotiškas tinimas jau buvo įprasta. Pirmadienio vakarą pasipuošėm eglutę, o man užėjo nenumaldomas noras visa tai įamžinti nuotraukose, net kaimyną pasikviečiau, kad mus su vyru nufotografuotų  (ech tos nėščiosios užgaidos)turbūt organizmas jautė, kad nebeilgai nešiosiu vaikelį, na ką susitvarkėm viską, kaip visada nuėjom miegot. Užmigom anksti, juk vyrui 6 ryto į darbą…. Ilgai nepamiegojom. Pabudau nuo jausmo, kad kažkas bėga. Laukiu,maža kas, juk nėščiom viskas normalu. Laukiu. Nenustoja. Mano grikių pagalvė, kurią miegodavau pasidėjus tarp kojų jau šlampa. Pašoku iš lovos – bėga. Vaizdelis buvo geras, stoviu su naktiniais vidury kambario išsižergus ir rėkiu vyrui kad man bėga.( turbūt atrodžiau kaip ta mergaitė iš “Egzorcisto”  ). Taigi, atsibunda MB, sako jau?. Nu sakau ko manęs klausi, man irgi pirmas kartas, matyt kad jau. Tik paklausiu jo kiek valandų, buvo antra nakties. Taip…tašės pusiau sukrautos, raminu tiek B tiek pati save, kad be panikos, ramiai nėra kur skubėt, iš kursų žinau kad taip greit nepagimdysiu. O man niekur neskauda…. Nueinu į dušą, nusiprausiu. MB dar lovoj. Tai sakau gal kelkis, tavo vaikas pakeliui . Žodžiu,. apsirengt pavyksta iš kokio trečio karto, nes visi drabužiai šlapi, o man taip linksma – juk mano vaiko gimtadienis ant nosies . Buvo gruodžio 15. pirmas stiprus šaltukas tad važiuojam neskubėdami, kelias slidus, o ir nerimas prieš gimdymą, sakau MB kad neskubėtų, spėsim-man juk niekur neskauda (buvau giliai įsitikinus, kad turi pradėt skaudėt). Na ką nuvažiuojam į Šiaulius (iki jų 50km). Likimo ironija, tą savaitę atsidarinėjo nauji GN, o mes nežinom kur važiuot. Taigi nuvažiuojam i senus, MB nulekia paklausti ar čia, ar jau į naujus važiuot. Apsimiegojus akušerė sako, kad čia. Po apžiūros daktaras sako, kad šiandien gimdysiu, BET nauji GN atsidaro tik 8 ryto, o dabar tik ketvirta valanda nakties. Ką darom? (abu žiūri į mane tokiu žvilgsniu “ar negalėjai pakentėt?!”) buvau informuota, kad seni GN jau kaip ir uždaryti, pas juos šalta, ir jei noriu gultis, tai gulėsiu pati viena visam skyriuj, kad nei personalo čia yra, nieko… žodžiu švelniai išsiuntė mus namo… Kadangi uošviai gyvena Šiauliuose, tai problemos nemačiau. Mane apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad jei labai skaudės tai atvažiuot 8 ryto, jei ne- galiu ir vėliau. Na ką, 4.20 išvažiuojam iš GN pas uošvius. Ten visi atsikėlę, juokaujam, man jau prasideda pamaudenimai, mintis-greitai. Pradedu bijot. Nieko laikaus. MB nuėjo pamiegoti, o man neskauda baisiai, niekur neskubu, juk sakė jei neskaudės, neskubėt. Pagaliau susiruošėm važiuot i GN, kuo jie arčiau, tuo labiau aš nenoriu gimdyt. Nuvažiuojam, pralaukiam 15min kol kas nors mus apžiūrės. Na ką ,sako, gimdysim šiandien, persirengiu ir iškeliauju į gimdyklą. Gimdyklos liuks, viskas gražu, nauja. Įsitaisau. Man vis dar linksma. Juokaujam su MB. Pajungia lašinę su skatinamaisiais. Ima kraują, kadangi aš baisiai ištinus nesimato kraujagyslių-subado negyvai, jau nebelinksma, aš juk taip bijau skausmo. Prasideda skatinimas. Sąrėmiai stiprėja. Mane jau riečia. Prieš akis kabo didžiulis laikrodis, kurio rodyklės akis bado taip lėtai slinkdamos. Na kuo toliau tuo stipresni sąrėmiai, bet aš stipri-kenčiu. Matom, kad naktis bus ilga, o dar apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad atsidarymas 1.5cm ir manęs laukia “ilgas kelias per kopas”, tai MB sugalvojo nuvažiuot pavalgyt. Ta valanda kai jo nebuvo šalia, ko gero buvo ilgiausia mano gyvenime. Grįžęs jis rado mane jau apimtą sąrėmių skausmo, man jau nebebuvo juokinga-jam irgi. Kenčiam. Atėjo akušerė, suleido vaistų, lengviau kokį 15min. Skausmas vis dar stiprėja. Aš jau nieko nebenoriu. Pradedu šaukt, kad man reikia epidūro. Ateina gydytoja - 4cm. Kenčiu. MB sužino, kad anesteziologas turi labai daug darbo - dirba jis ir vaikų chirurgijos skyriuj ir gimdyklose, iš manęs išgirsta, kad man *@%, nes labai skauda. O tada jau pradėjo trūkinėt atmintis. Tik jaučiau, kad MB buvo šalia. Aplinkui šmirinėjo balti chalatai, veidų nebemačiau nuo ašarų. Už sienų rėkia kitos gimdyvės, rėkiu ir aš, nors dar negimdau. Nežinau po kiek laiko, bet buvo sušauktas gydytojų konsiliumas, atsidarymas buvo 4cm, paeiliui kiekvienas “prakrapštė” iki 8cm, klykiau….kai išgirdau jų svarstymą kirpti ir leist pačiai gimdyt ar darom operaciją, maldavau kad operuotų, nes žinojau, kad mažiukas dar nenusileidęs ir jau formuojasi priešgalvis. Nuspręsta teisingai. Leisgyvę mane perrengė kelios akušerės, sąrėmiai kas minutę ir trunka apie pusę minutės ar daugiau, nėra net kada atsipūst…. Atsimenu kaip mane vežė į operacinę. Per sąrėmį vedė šlapimo kateterį, per sąrėmį darė spinalinę nejautrą….o po to atėjo palaima, niekur nebeskauda, sąmonė aptemus. Laikas tarsi užkonservuotas…pro miglą girdžiu…gimimo laikas 22.29…virkštelė apsivyniojus…vaiko verksmas….vėl sustoja laikas, palinkęs virš manęs anesteziologas paklausia ar mačiau savo vaikutį, sugebu palinksėt galva, kad ne… parodo mažą ir mėlyną padariuką…neturiu jėgų verkt…sriūbčioju kaip mažas vaikas, be ašarų, jos matyt jau buvo pasibaigę….kai mane išvežė į intensyvios terapijos skyrių akimirką pamačiau MB, jis stovėjo už stiklinių durų, bet neleido jo pas mane…ilga naktis, beprotiškas drebulys ir nenusakoma baimė paliest savo pilvą… keista jo nėra, bet nėra ir vaiko…. Rytą mane perkėlė į pogimdyvinę palatą. Atėjo uošviai, MB, aš vėl į ašaras, skauda, iš lovos nepasikeliu…. MB papasakoja, kad vaikelis reanimacijoj…verkiu…sako nevalgo…vemia….skauda širdį, verkiu. Klausiu gydytojų kada galėsiu aplankyt mažiuką, sako rytoj, galvoju, kad rytojaus nesulauksiu. Pusę dešimt vakaro aš jau lipau laiptais žemyn pas savo vaikutį į naujagimių reanimaciją. Ironiška, bet per ašaras dar minutę jau stovėdama prie inkubatoriaus nieko nemačiau. Toks mažas, mano, mūsų…nesupratau nieko ką pasakoja gydytoja. Supratau tik kad gimėm 36 savaičių, 20 val bevandenis laikotarpis, virkštelė apsisukus aplink kalelį…bet nors pats kvėpuoja, mano šaunuolis….vaikas nepriima mišinukų, reikia pienelio, o tai duoti aš galiu…kas tris valandas nusitaukinėdavau priešpienį- pradžioj jo buvo vos pora lašų, kurie pridžiūdavo prie stiklinės, kol nunešdavau iki naujagimių reanimacijos… maitindavo mažiuka per zondą, o aš meldžiausi kad jam viskas būtų gerai. Po biškiuką po biškiuką atsirado daugiau pienelio…juokiuos-laikas pradeda lėkt greit kai parą padalini kas tris valandas-kaskart eidavau pas vaikutį….keista, bet nuėjus ten nejausdavau jokio skausmo. Pagaliau po 4 dienų mus perkėlė į neišnešiotukų skyrių, pieno jau turėjau daug, vaikui užteko. Man ten net pastatė fotelį, nes nuolat budėdavau prie savo vaikučio-saugojau jo sapnus. Kai gydytoja sugalvojo padaryti “kengūrą” nežinojau kas tai. Staiga mano krūtinė buvo apnuoginta ir mažiukas uždėtas ant manęs, vėl verkiu, juk pirmą kartą man leido apkabinti savo vaiką…mažas, šiltas varliukas….mano. Dar pora dienų ir mažiukas pas mane palatoj. Nešioju jį ir daros keista, kad man nereikia niekieno atsiklaust norint pasiimti SAVO vaiką. Neapsakoma…Pusiau bemiegė naktis ir mus išleidžia namo. Nuo šiol mes tryse.
Gimėm 3060g ir 50cm, namo išvažiavom 2935g
Taip prasidėjo mano motinystė. Ligoninėj praleidom savaitę, mažiukas kabinasi į gyvenimą. Aš kabinuos į jį. Myliu net skauda. Įsitikinau, kad dėl savo vaiko galima ištvert bet ką. Dabar suprantu kaip mano mama myli mane ….

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis