Susipykau su mama

Laba diena, nebežinau kur daugiau kreiptis. Situacija tokia: Rytas, mama be nuotaikos. Vyko konfliktas tarp tėčio ir mamos ir aš netyčia įsiterpiau pasakydama savo nuomonę. Beje man 19 metų. Ji įsižeidė. Po pietų padėkojau mamai už juos, bet ji net nepakėlė akių nuo stalo ir neatsakė. Kitą rytą pasakydama labas rytas visai šeimai, atsakymą gavau iš visų, bet tik ne iš mamos. Pamiršau pasakyt, kad mama su tėčiu nešnekėjo kelias dienas, tuo pačiu ir su manim. Po savaitės tečiui susitaikius su mama, mes su mama dar nebendravom savaitę. Dabar jau antra savaitė kaip mes nebendraujam, nors gyvenam tuose pačiuose namuose. Šiandien tėtis įžengęs pas mane į kambarį tarė: Turi atsiprašyti mamos. Aš paklausiau ką tokio padariau, kad tūrėčiau atsiprašyt? Jis atsakė, nors ir nepadarei turi atsiprašyt.


Klausimas būtų toks: Ką blogai darau aš? Ir ką blogai daro mano mama? Kaip man elgtis?

Pirmiausia Jums su mama reiktu atvirai pasikalbeti. Jus galite jos paklausti, uz ka ji supyko ant Jusu. Galbut atsiprasyti, jei jauciates kalta del konflikto.

prieš 1,5 mėn netekome sūnelio. mama vis pasako, kad reikėjo eiti ir patiems prašyti greičiau atlikti tyrimus (širdutės echoskopija buvo paskirta sausio 25 d.),kad buvo pražiūrėta širdies liga.mes pasitikėjome gydytojais,kad situacija nėra rimta.ji nepasako tiesiogiai,kad mes,tėvai,pražiūrėjome.bet aš priimu kaip netiesioginį kaltinimą sau. jau prašiau jos taip nesakyti,pasakiau,ką jaučiu.bet šiandien vėl ta pati situacija.nuėjome su vyru pas mamą į namus,nes norėjo pakabinti anūkėlio nuotrauką ant sienos.kai ji pasakė apie "pražiūrėjimą",mes pakilome ir išėjome namo.suprantu,kad pyktis dabar ne laikas,tačiau per sunkūs žodžiai iš jos lūpų skamba.jie mane lydė visą likusį gyvenimą.ką daryti?

oi,atsiprašau,matau kad ne šioje temoje savo klausimą paskelbiau

Užjaučiu Jus dėl netekties
gaila,kad tokiu sunkiu gyvenimo momentu nesulaukiat supratimo iš tos,kuri labiausiai turėtų atjausti,nes kiekvienai,nors trumpai pabuvusiai mama,aišku,kad nėra pasaulyje baisesnio dalyko,kaip prarasti vaiką.
Manau,kad Jūsų mama yra egoistė,susikoncentravus tik ties savo skausmu netekus anūko

Mama kaltina Jus, tevus, nes nepakelia skausmo del netekies. Tokioje situacijoje zmogui norisi rasti kaltininka, nes jam taip lengviau. Be abejo, labai egocentriska taip elgtis. Tikriausiai kad Jums, tevams, yra be galo sunku.
Gedejimui, netekus artimo zmogaus, yra budingos tam tikros stadijos (soko, kai suzinai apie netekti, kaltinimo, pykcio, liudesio ir galop susitaikymo su situacija).Gerai, kai zmogus turi psicholoiniu resursu isgyventi visas gedejimo stadijas ir susitaikyi su netektimi. Del to nezinia, ar mamos kaltinimai baigsis, ar ji galiausiai susitaikys su tuo, kas ivko.

Rekomenduociau Jums apsilankyti pas psichoterapeuta, nes mazo vaiko netektis yra vienas tragiskiausiu ivykiu zmoaus gyvenime, koks tik gali ivyki.