
O tema apie popsą-nepopsą, žiūriu, vis dėlto kabinanti.
Šiandien važiuodama kaip tik mąsčiau apie popsą iš laiko perspektyvos. Atmeskime šių dienų popsą. Ne paslaptis, kad daugybė žmonių nusispjauna į gerą dalyką vien dėl to, kad jis šiuo metu - ant bangos. ne vien iš snobiškumo - kartais taip norima tiesiog savo individualumą išreikšti, šiek tiek paflirtuoti su bandos instinktu. Jei tik tai teikia bent kiek džiaugsmo ar malonumo sielai - kodėl gi ne? Ir vis dėlto neretai tai šiek tiek apsunkina pelus atskirti nuo grūdų. Nes nurašyti knygą (muziką, kiną ir kt.) menkaverčiam popsui vien dėl to, kad jis šiuo metu ant bangos - gana slidu.
O kaip manote, kas iš literatūros vadintinas, pvz., XIX a. popsu?
Čia paminėtas A.Diuma - išties, kaip bepažvelgsi, popsas tai. Ir vien dėl to, kad ten gausu istorijos faktų, Diuma knygos nepatampa nei mokslinėmis, nei publicistinėmis ar dar kokiomis nors - tiesiog toks buvo ano meto žanras, viską nuosekliai, su paaiškinimais. Ir jei tai puikiai atskleidžia tam tikro anuometinio socialinio sluoksnio buitį ir pasaulėžiūrą, ir dėl to Diuma - ne visai popsas, tai persiprašau - tada "Ir velnias dėvi Prada" po 200 metų galbūt irgi taps neprastu istoriniu šaltiniu?

Aš pati, be jau minėtos Jane Austin, popsui būčiau linkusi priskirti Zola, Balzaką, Brontes, Mainridą, be abejo, Konandoilį. Ir kas gi pasakys, kad jų kūriniai neturi išliekamosios vertės? Nepanašu.
Manding šiandieninis Haris Poteris irgi jau kaip ir įrašytas prie tų ilgiau išliksiančių, greta, tarkim, Astridos Lindgren knygų ir Merės Popins. Irgi vaikiškas popsas - bet kas gi pasakys, kad bevertis?
Tai, kas populiaru ir visiems suprantama, dar nebūtinai yra vienareikšmiškai niekalas. Ne visi autoriai pralenkia savo laikmetį. Kai kurie jų labai puikiai prie to laikmečio prisitaiko su ne ką prastesniais darbais

O pagalvojus, kokio pobūdžio popso negaliu pakęsti vis dėlto priėjau išvados: negaliu pakęsti pasikartojimų, kai autorius tempa kūrinius ant vieno kurpaliaus. Juk būtent tokiu principu dauguma meilės romanų parašyti. Būtent dėl to vos perskaičius "Angelus ir demonus" paniekinau Deną Brauną, nors "Da Vinčio kodą" perskaičiau vienu ypu, negalėdama atsiplėšti (pastarąjį skaičiau pirmiau nei "Angelus"). Dėl to perskaičius "Rivertono dvaro paslaptį" Kate Morton "Paslaptingas sodas", nors buvo įdomesnis, pačią autorę kiek sumenkino mano akyse.
Kažkaip man jokie vidiniai ar išoriniai dalykai netrukdo vienodai žavėtis ir Maksu Frajumi, ir Kafka, Makquesu ar Hesse. Netgi atvirkščiai: kuo labiau mano galvoj įsisuka tokia literatūrinė mišrainė, tuo daugiau malonumo teikia pats skaitymas
