Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko

Noreciau pabendrauti su mamytemis kurios ivaikino vaikus
Kaip jus manote ar verta sakyti vaikui kad jis yra ivaikintas?Ir ka daryti jai vaikui jau greitai 18 met.o,jis nezino tiesos
Labai glaudziai as susiejusi su sia tema nes mano sesute ivaikinta Pagaliau aptikomia jos ivaikinimo pedsakus,bet ji nezino kad ji ivaikinta ir turi seseri
Nes labai mazute buvo isvesta is lietuvos
Taigi ar pamirsti savo nora pamatyti ja?Ir leisti jai toliau gyventi sukurtamia jos pasaulyje?

Nesu dar ivaikinus, tame kelyje tik esu. Daug galvojau sakyti ar ne. Ir visi turbut gali suprasti kodel nesake. Nelengvas klausimas.
Liudna, kad nesuzinojo iki 18. Na, bet vis tiek man atrodo, kad geriau yra zinoti. O ir tu nieko nepadariusi gyvensi su mintimi, kad "gal reikejo pasakyti", "o kaip jai sekasi" ir t.t.. Ar tapsite artimos ar ne.. cia jau kitas dalykas, bet bent jau turesite sansa. Kazkur matyta mintis, kuria vis sau primenu: "geriau gailetis to ka padarei, nei to ko nepadarei".
Ar tikrai realu, kad zmogus gali isgyventi iki senatves ir nesuzinoti teisybes?
Tik pirma mintis buvo - o gal verta duoti paskutini sansa pasakyti tiesa vaikui tiems, kas ivaikino ir melavo. Juk jie tikriausiai nera blogi zmones, tik nesakydami tiesos norejo vaika ir save apsaugoti nuo aplinkos.
Sekmes priimant sprendima ir randant ramybe

mes neįsivaikinom,tik globojam.Mūsų pupa turi 4 brolius,iš kurių jauniausias įvaikintas ir slepiamas.Mažoji su juo buvo labai artima,jie pametinukai,tad labai pergyvena dėl atskirties.Vakar vakare klausia:
-O kodėl ta pikta moteris pasiėmė broliuką?
Teko aiškint,kad moteris nepikta,nes suteikė namus ir tikriausiai labai myli brolį.Kol kas gelbėja paaiškinimas,kad susirasim jį,kai užaugs.
Dukrytė su kitais broliais bendrauja telefonu,skaipu,retkarčiais susitinka su jais ir su biologiniais tėvais.Jokių problemų mums nekyla,gyvenam be melo ir be baimės,kad tą melą kada nors atskleis kokia plepi kaimynė.Nuoširdžiai patariu-neveidmainiaukit ir neapsimetinėkit prieš tuos,kuriuos ruošiatės mylėt

Suprantu jos tevelius.Todel ir abejoju ar eiti iki galo Nes ir pati buvau palikta ir zinau kaip tai skaudu Na pasak zmoniu kurie ja surado jos gyvenimas labai grazus ji labai mylima,tai, todel kyla klausimas ar verta griauti laiminga gyvenima su skaudzia tiesa
Tik vieno nelabai suprantu jei teveliai nezino nieko apie mane ir apie motina ja palikusia tai kaip jie gali teigti kad tai mergaites juoda praeitis( pasak ju, kodel jie nesako tesos )
As bent jau, taip nemanau (cia apie save) Jos gimdytojai nera pasiteisinimo:(Bet gyvenime buna visokiausiu aplinkybiu,taigi as jos nekaltinu.Nera pasiteisinimo motinoms kurios vartoja alhoholi narkotikus ar dar ka nors panasiai,del siu priezasciu negali auginti vaiku ar jie yra atemami:((Musu cituaciaja labai skiriasi nuo kitu:(
Ar gali buti sesuo juoda praeitis

Jus visiskai teisi del tiesos,tai mano nuomone Ir taip as daviau sansa teveliams kurie ja uzaugino Jau pusia metu laukiu atsakymo kada jie pasakys tiesa
Nors abejojiu ar jie pasakys Todel ir mastau ka daryti jei vis gi jie nepasakys Nenoriu buti pikta teta kuri sugriove jos laime:((

Aš esu šalininkė to, kad būtina įvaikiams sakyti tiesą. Pati blogai jausčiausi, jeigu meluočiau savo vaikui. O tas melas visur aplink ir jo kasdien vis daugiau, paskui prasideda baimės, kad kažkur kažko neišgirstų, nesižinotų. Kai buvome kursuose, tai tokia užduotis buvo paaugliui paaiškinti, kodėl mes jma nesakėme apie įvaikinimą. Iš tikrųjų neradau žodžių, kaip tai pasakyti. O jeigu tai reikėtų išaiškinti savo brangiausiam vaikui, kuriam tu visą laiką melavai
Aš tau pasiūlyčiau iš tikrųjų nesikišti. Žinai, kad ji gyvena laiminga, mylima, ar to negana? Ar esi įsitikinusi, kad atėjusi ir sujudinusi visus pagrindus, ant kurių stovi jos laimė, tapsi jai labai miela ir artima? Ar esi įsitikinusi, kad ji sužinojusi tiesą šokinės iš laimės ir puls tau į glėbį? Ar nebijai, kad ji ims tavęs neapkęsti ir net nenorės tavęs matyti? Nes tu būsi ta, kuri dėl savo noro sugriovė jos gerbūvį. Nežinau, aš tikriausiai to nedaryčiau, nes net nesijausčiau turinti tokią teisę. Ji turi žmones, kurie ją myli, ir ją užaugino, tai manyčiau, kad jie pirmiausia ir turi spręsti, kaip tokioje situacijoje pasielgti.
Gal dar pirmiausia reikėtų pasikalbėti su įtėviais, susitikti ir pasikalbėti. Žinosi jų ketinimus, jų planus, tada galėsi ir pati galvoti, kaip toliau elgtis.

Jai ketinciau pakenkti mergaitei ar pasakyti tiesa,nelaukciau jos tevu sprendimo:(
Ir kas liecia laime nesu tikra kad ji laiminga jai ji laiminga tai kodel taip slepia TIESA ???Na man kirba mintis kad kazkas ne taip Jai vaikas mylimas tai jis suprastu ir manau kad meile butu dar didesne ir aisku padeka.Bet jai jau vis kas ne taip sklandzei sekesi tuomet zinoma po pasakytos tiesos labai vis kas gali pasikeisti
Ir dar manau kad ji jau didele mergaite ir jai jau greita 18 met.manau ji pajegi spresti su kuo nori bendrauti,ar ne taip? Mano sunus tai pat jos amziaus manu kad jis jai labiau tiktu i draugus nei as bet, manau vyresne sesuo tai pat nepamaisytu
Bet sutinku ir su jusu nuomone Kas zino kaip butu jai butu Gal ir nugyvensiu visa likusi gyvenima su savo abejonemis

Nereikia suplakti į vieną vietą skirtingų dalykų. Kodėl nesako tiesos, tai jums galėtų atsakyti tik įtėviai. Aš galiu pasakyti iš karto vieną priežastį - kai mergaitė buvo paimta (na tikriausiai prieš kokius 15-17 metų) tai ir žmonės kitaip į tai žiūrėjo. Tai buvo paslaptis. O paskui žmonės paprasčiausiai nebedrįsta apie tai prakalbėti. Be to, manau, kad tikriausiai nežinote, kaip yra sunku apie tai kalbėti su ne savo biologiniais vaikais, o jeigu apie tai nebuvo kalbama nuo pirmųjų dienų. Ir tai visiškai nesusiję su nemeile vaikui, ar vaiko nelaimingumu.
Kad mergaitė didelė, galbūt, nors man ir 18 metų neatrodo labai didelė
Bet kaip jūs manote, ar jausitės labai laiminga, jeigu sujauksite mažiausiai keturių žmonių gyvenimą? Kaip manote, kad vien faktas, jog jus pagimdė vienas ir tas pats žmogus, jums suteikia tokią teisę?Mano nuomone, kad tokius dalykus žmogus turi išgirsti iš artimiausių žmonių, o ne tai, kad ateina svetimas žmogus ir išrėžia teisą į akis. Beje, taip pat nereikia atmesti tokios galimybės, kad galbūt jai nelabai reikia vyresnės sesers.
Aš vietoj jūsų paprasčiausiai niekur neskubėčiau, pabendraukite su įtėviais, galbūt yra kitokių galimybių bendrauti, ar bent jau gauti kažkokią informaciją apie jos tolimesnį gyvenimą. O su laiku galbūt ir šita didžioji paslaptis išaiškės, galbūt ir tie įtėviai patys pasakys jai, kur jus galima surasti.

Taip,čia pats protingiausias pasiūlymas-pirmiausiai susipažinti su įtėviais ir paskui priimti bendrą sprendimą,kada ir kaip atskleisti tiesą.
Mano draugė tik apie 40m sužinojo,kad turi seserį iš pirmos santuokos.Net neįsivaizdavo,kad tėtis buvo vedęs-mama kategoriškai buvo uždraudus apie tai kalbėt.Kadangi ji vienturtė,labai apsidžiaugė netikėtai suradus sesę

Jau rasiau kad iteviai mano kad as mergaites juoda praeitis ir jie su manim nebendrauja informacija gavau is tarpiniku kurie mergaite surado.As mielai pabendrauciau tik su jais bet tai neimanoma Ir dar ivaikinti vaika tai nera pasisavinti! jai jau ivaikinai tai turi gerbti vaiko praeiti ne tik ateiti.
Gal ir nereikia jai sesers sutinku Bet kam tai spresti?Ir kodel galvojate kad tokia paslaptis gali islikti amzinai???Ir abejoju kad meile ir laime kuriama melu

Papildyta:

Beda ta kad kad jie nenori su manimi bendrauti Ir suprantu del ko
Na sitiek metu melo tai abejojiu kad apsidziaugtu Kaip galima pasitiketi zmonemis kuriu visai nepazysti kaip tikreji tevai(manau kad tie kurie uzaugino ir yra tikrieji tevai)kuria laime melu nors ir nekaltai bet tai melas

Nieko negalvoju, kiek ta paslaptis gali išlikti, ar neišlikti. O apie laimę, melą ir t.t. galiu pasakyti tik tiek, kad galite taip kalbėti, nes nesate su tuo susidūrę. Apie pasisavinimą taip pat galime diskutuoti, kiek tik norim Bet iš to jokios naudos nebus, nes šioje situacijoje turite rasti sprendimą, kaip geriausiai ir teisingiausiai pasielgti šioje situacijoje.
Aš labai puikiai suprantu įtėvius, kad jie nenori su jumis bendrauti. O jūs tikriausiai įsivaizdavote, kad jie sutiks jus plačiomis rankomis? Ir tai visiškai nesusiję su juoda praeitimi. Paprasčiausiai ŽMONĖS IŠSIGANDO. Pabandykite pabūti jų vietoje - gyvena žmonės sau laimingai ir neturi jokių rūpesčių. Staiga vieną dieną atsiranda kažkokią moteriškę su pretenzijomis į jų dukrą. Paprastai globėjai ir įtėviais bijo tų žmonių iš biologinių šeimų, nes jiems nesąmoningai atrodo, kad kažkas kėsinasi į jų vaiką, kažkas bando atimti iš jų meilę, ir visada kažkur pasamonėje slypi nerimas, kad tuos biologinius giminaičius gali mylėti labiau. Kiek nori gali būti protingas ir viskuo užtikrintas, bet tas erzuliukas viduje visada būna, tai galiu pasakyti iš savo patirties
Pilnai suprantu, kad pirma įtėvių reakcija - nusisukti nuo jūsų. Kitaip sakant, pabėgti nuo problemos. Bet palaukite, jiems reikia laiko. Po kurio laiko bandykite vėl pakalbinti, tik būkite draugiška, negąsdinktie, nereikalaukite, o tik pabendraukite. Tie žmonės paprasčiausiai jūsų BIJO. Nes jūs dabar jiems, kaip šešėlis, kuris persekioja ir galite vieną dieną užpulti.
Šioje situacijoje yra lengviausia nusispjauti ant sesers, ant įtėvių jausmų ir pateikti "ant lėkštutės" savo tiesą. Bet protingiausia būtų turėti kantrybės ir bandyti išlaukti tinkamos minutės. Nesakau, kad visiškai atsisakyti tos minties, paprasčiausiai būti kantriai.
Beja, manau, kad jeigu kas kažkiek laiko bandysite bendrauti su įtėviais, ateis diena, kai jie tikrai neatsisakys to padaryti, nes paprasčiausiai supras, kad niekur jie nepasidės.

Po pirmojo jusu pasisakymo visa vakara apie tai tik ir galvojau Jau net pasukau mintis kad as labai bloga nes mylimam zmoguciui noriu sugriauti gyvenima 2:Bet kita vertus jus teisi as neturiu jokios moralines teises kistis i ju gyvenima Labai gerbiu jos tevelius kad mergaite uzaugino,nors gylei viduje truputeli pykstu jai jie butu galeja susisiekia ir su manimi kai ivaikino kad galeciau ja nors kartais pamatyti
Na svajoti niekas nedraudzia